Kiekvienas turim tokį pažįstamą. Tą, kuris iš paprasto vėlavimo į kavinę sukuria trijų veiksmų dramą su verksmais, apkaltinimais ir „tu net neįsivaizduoji, ką aš šiandien išgyvenau”. Iš pradžių atrodo juokinga, paskui – varginanti, o dar vėliau supranti: čia ne charakterio bruožas, čia visas spektaklis, kuriame tu netyčia tapai publika.
Teatrališkumas kasdienybėje – reiškinys senas kaip pasaulis, tik dabar jis turi dar ir socialinius tinklus kaip papildomą sceną. Štai septyni ženklai, kurie padės atpažinti, kada aplinkoje sukasi ne emocijos, o pasirodymas.
1. Kiekviena problema – katastrofa
Pamestas raktas virsta egzistencine krize. Praleistas autobusas – tragedija, dėl kurios „sugriuvo visa diena”. Jei žmogaus reakcija visada dešimt kartų didesnė už patį įvykį, tai jau ne jautrumas – tai režisūra.
2. Emocijos visada turi publiką
Įdomiausia, kad krizė ištinka tik tada, kai kambaryje yra bent vienas žiūrovas. Vienumoje – stebėtinai ramu. Tai vienas aiškiausių signalų, kad situacija skirta ne išgyventi, o parodyti.
3. Istorija keičiasi priklausomai nuo auditorijos
Vienam pasakoja versiją A, kitam – versiją B, kur jis jau ne aukos, o herojaus vaidmenyje. Detalės kilnojasi kaip dekoracijos tarp scenų, o pagrindinis tikslas – kad kiekvienas klausytojas liktų sužavėtas ar sukrėstas.
4. Dėmesio trūkumas – tikra bėda
Jei pokalbis nukrypsta nuo jo/jos temos ilgiau nei minutę, netrukus pasirodo naujas „incidentas”, kuris viską grąžina atgal. Tai nebūtinai sąmoningas manipuliavimas – dažnai tai giliai įsišaknijęs įprotis būti centre bet kokia kaina.
5. Konfliktas – mėgstamiausias žanras
Ramybė tokiam žmogui nuobodi. Jei aplinkui viskas gerai, atsiranda priežastis pasiginčyti, apkaltinti ar sukelti dramą iš nieko. Įtampa – tarsi kuras, be kurio diena atrodo neišbaigta.
6. Viskas dokumentuojama – ir viešinama
Ašaros, konfliktai, „sunkūs momentai” – viskas patenka į stories, su ilgu tekstu apie tai, kaip sunku ir kaip niekas nesupranta. Realios krizės retai transliuojamos gyvai su gerai parinktu apšvietimu.
7. Atsiprašymai skamba kaip monologai
Net atsiprašymas virsta pasirodymu – su ilga preambule, ašaromis balse ir aiškiu pojūčiu, kad tai vėl apie jį, ne apie tave ar situaciją, kurią reikėtų išspręsti.
Uždanga krenta, o kas lieka?
Atpažinti dramos meistrą aplinkoje – pirmas žingsnis. Antrasis, sunkesnis – suprasti, kad tau nebūtina pirkti bilieto į kiekvieną jo spektaklį. Galima ploti mandagiai, palinkėti geros premjeros ir tiesiog… išeiti iš salės, kai jauti, kad scenarijus vėl rašomas tavo sąskaita. Kartais geriausia reakcija į teatrą – ramus, nuoseklus gyvenimas be papildomų efektų.
