Kodėl visa tai apskritai įdomu?
Jei dar prieš kelerius metus kas nors būtų pasakęs, kad vynas gali būti oranžinis, turbūt būčiau nusijuokęs. Bet štai – oranžiniai vynai ne tik egzistuoja, bet ir tapo vienu karščiausių temų tarp tų, kurie vyną myli ne tik kaip gėrimą, bet ir kaip patirtį. O natūralūs vynai? Tai jau tiesiog atskiras visatas, kurią, kartą įžengus, sunku palikti.
Šiame pasaulyje nėra griežtų taisyklių, nėra tobulo vadovėlio – ir būtent tai jį daro tokį patrauklų.
Natūralus vynas – kas tai iš tikrųjų?
Čia prasideda įdomiausia dalis. Natūralus vynas neturi oficialios, tarptautiniu mastu pripažintos sertifikavimo sistemos – tai ne trūkumas, o savotiška filosofija. Paprastai kalbant, natūralus vynas daromas iš ekologiškai ar biodynamiškai auginamų vynuogių, o fermentacija vyksta su laukiniais mieliais, kurie natūraliai gyvena ant vynuogių žievelės. Jokių arba minimaliai cheminių priedų, jokio agresyvaus filtravimo.
Rezultatas? Vynas, kuris kartais skamba kaip džiazo improvizacija – netikėtas, gyvas, su charakteriu. Jis gali būti šiek tiek drumstas, gali turėti neįprastą aromatą, kuris iš pradžių glumina, bet paskui tiesiog nepaleidžia.
Oranžinis vynas – ne kokteilių kategorija
Oranžinis vynas – tai baltasis vynas, pagamintas kaip raudonasis. Skamba keistai? Iš tikrųjų viskas paprasta: baltosios vynuogės fermentuojamos kartu su odelėmis ir sėklomis, kartais net kelis mėnesius. Būtent dėl šio kontakto vynas įgauna tą gintarinę, oranžinę spalvą ir daug sudėtingesnę struktūrą nei įprastas baltasis.
Skonis? Tikėkitės tanino, kurio baltajame vyne paprastai nėra, ryškesnio rūgštingumo ir aromatų, kurie svyruoja nuo džiovintų abrikosų iki riešutų ir net arbatos. Pirmasis gurkšnis gali nustebinti – bet antrasis jau pradeda aiškinti viską.
Kur visa tai prasidėjo?
Oranžinių vynų tradicija siekia tūkstančius metų – Gruzijoje vynuogės fermentuotos molinėse amforose, vadinamosiose qvevri, dar prieš tai, kai Europa apskritai žinojo, kas yra vynas. Italijos Friuli-Venezia Giulia regionas ir Slovėnija atgaivino šią tradiciją XX amžiaus pabaigoje, o tokie gamintojai kaip Josko Gravner ar Stanko Radikon tapo tikrais šio judėjimo ikonais.
Natūralaus vyno judėjimas aktyviau pradėjo plisti Prancūzijoje – Luaros slėnyje, Beaujolais regione – kur vyndariai pradėjo kvestionuoti industrinius metodus ir grįžo prie paprastumo.
Prieš atidarant pirmą butelį – keletas dalykų, kuriuos verta žinoti
Pirma – atsisakykite lūkesčių. Natūralus ar oranžinis vynas nėra „geresnis” ar „blogesnis” už konvencinį – jis tiesiog kitoks. Jei tikitės skaidraus, tobulai subalansuoto Chardonnay, galite būti nustebinti ne pačiu geriausiu būdu.
Antra – temperatūra svarbi. Oranžinius vynus verta patiekti šiek tiek šiltesnius nei įprastus baltuosius – apie 14–16°C. Taip geriau atsiskleidžia aromatai.
Trečia – duokite vynui laiko. Atidarius butelį, palikite jį 20–30 minučių. Kartais natūralūs vynai turi vadinamąjį „redukcijos” aromatą – sieros junginių kvapą, kuris greitai išsisklaido.
Ir ketvirta – ieškokite patikimų šaltinių. Specializuotos vyno parduotuvės, kuriose žmonės iš tikrųjų myli tai, ką parduoda, yra geriausia vieta pradėti.
Pirmasis butelis – tik durys į didesnį pasaulį
Natūralių ir oranžinių vynų pasaulis – tai ne mada, kuri praeis po sezono. Tai grįžimas prie esmės: prie to, kad vynas yra gyvas produktas su istorija, vieta ir žmogumi už jo. Kiekvienas butelis yra šiek tiek kitoks, kiekvienas atidarymas – mažas nuotykis. Ir kai tą pirmą kartą ragausite oranžinį vyną iš Gruzijos ar natūralų Gamay iš Beaujolais ir pagalvosite „kas čia per keistas dalykas” – žinokite, kad tas keistumas yra tiksliai tai, ko jums reikėjo. Toliau tik geriau.
