Vaikštau Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ir kartais pagaunu save galvojant – šitą sceną reikėtų tiesiog perkelti į teatrą. Rimtai, mūsų miestas kunkuliuoja tokiomis istorijomis, kad scenaristams belieka tik užsirašyti ir pridėti šiek tiek dialogų.
Va imkim, pavyzdžiui, tą situaciją prie Katedros aikštės, kai per vieną popietę susirinko ir gatvės muzikantai, ir protesto akcija, ir turistų grupė su vėliavėle, ir dar kažkoks vestuvių fotosesijos organizatorius bandė visus praeiti nufotografuoti idealiu kadru. Chaosas? Taip. Bet koks gyvas, koks teatrališkas tas chaosas!
Kai gatvė tampa scena
Man visada atrodė, kad Vilnius turi tą ypatingą gebėjimą – kasdienybę paversti spektakliu. Nepaisant to, jog niekas jo tam sąmoningai nerežisuoja. Tiesiog susimeta įvairiausi žmonės, situacijos, netikėtumai – ir štai jau turi puikų antrą veiksmą su konfliktu bei kulminacija.
Prisimenu, kaip vietinis teatras kartą pastatė spektaklį, tiesiogiai įkvėptą realaus įvykio – tada mieste kilo didelis triukšmas dėl vieno pastato likimo. Aktoriai vaidino gyventojus, valdininkus, aktyvistus. Salė juokėsi ir verkė vienu metu, nes visi atpažino save arba kaimyną, arba tą nesibaigiantį biurokratinį absurdą, kurį kiekvienas vilnietis bent kartą yra patyręs.
Kodėl tai veikia taip gerai
Yra kažkas magiško tame, kaip kasdieniai Vilniaus įvykiai – nuo politinių škvarų iki mielų atsitiktinumų parke – transformuojasi į scenarijus, kuriuose žiūrovas atpažįsta save. Teatras juk visada ieškojo tikroviškumo, o čia jis pats ateina pas kūrėjus, tiesiai iš gatvės, iš autobuso stotelės, iš turgaus prie Halės.
- Realūs personažai – kaimynas, kuris visada skundžiasi, bet visiems padeda
- Netikėti posūkiai – mero pareiškimas, kuris sukelia miesto diskusijas savaitėms
- Emocinis atgarsis – žmonės tiesiog nori matyti save scenoje
Ir žinot, kas man labiausiai patinka? Tai, kad tokie spektakliai niekada nebūna nuobodūs. Nes gyvenimas pats savaime yra geriausias scenaristas – jis nebijo netikėtumų, nebijo ironijos, nebijo net absurdo.
Prie ko prieinama, kai miestas tampa dramaturgu
Man regis, Vilnius yra vienas iš tų miestų, kuris nuolat rašo savo pjesę, tik dar niekas iki galo nesusigaudo, kur baigiasi vienas veiksmas ir prasideda kitas. Ir būtent tai ir yra žavu – kad kiekvienas iš mūsų tampame nebe tik žiūrovais, bet ir netikėtais aktoriais šitoje didžiulėje, chaotiškoje, bet nuostabioje miesto scenoje.
Tad kitą kartą, kai eisite gatve ir pamatysite kokį nors keistą, juokingą ar liūdną įvykį – žinokite, gal jau kažkas jį stebi kitu kampu, galvodamas, kaip tai atrodytų scenoje su tinkama apšvietimu. Vilnius tikrai turi iš ko semtis įkvėpimo, o teatras – tik veidrodis, kuriame atsispindi mūsų pačių, kartais absurdiška, kartais nuostabi kasdienybė.
