Kiekvieną kartą, kai naftos kaina biržose krustelėja per pusę procento, vietiniai naujienų portalai jau skuba rašyti apie „naują kainų šuolį“. Skaitai antraštę ir jauti, kad tuoj degalinėje reikės palikti vaiko universitetinį fondą. Realybė, žinoma, kur kas nuobodesnė – litras pabrango centu ar dviem, bet drama parduodama geriau nei sausi skaičiai.
Kas iš tikrųjų vyksta rinkoje
Transporto ir degalų rinka Lietuvoje veikia pagal savą, gan cinišką logiką: kainos kyla greitai, o krenta – tarsi per stebuklą lėtai. Tai nėra sąmokslo teorija, o paprasčiausia mažmeninės prekybos mechanika, kurią visi puikiai žino, bet kažkodėl kiekvieną kartą apsimeta, kad nustebę. Degalinių tinklai teisinasi tiekimo grandinėmis, akcizais, pasauliniais įvykiais – ir dažnai teisūs. Bet kai tas pats aiškinimas kartojasi metai iš metų, imi klausti, ar tikrai reikia tiek daug žodžių paprastam faktui: pelno marža svarbesnė už vairuotojo piniginę.
Žiniasklaida čia irgi neatlieka analitiko vaidmens – ji tiesiog perpasakoja pranešimus spaudai, retai paklausdama nepatogių klausimų. Kodėl kaina keičiasi būtent tokiu tempu? Kodėl kaimyninėse šalyse identiškas degalas kainuoja kitaip, nors mokesčiai panašūs? Tokie klausimai retai patenka į straipsnius, nes atsakymai reikalauja darbo, o ne citatos iš spaudos konferencijos.
Vairuotojas kaip statistas
Įdomiausia, kad visame šitame spektaklyje vairuotojas – pagrindinis veikėjas, bet be teksto. Jo reakcija numatyta iš anksto: pasipiktins socialiniuose tinkluose, paskaičiuos, kiek daugiau kainuos kelionė į darbą, ir toliau pilsis kurą, nes alternatyvos praktiškai nėra. Viešasis transportas didžiojoje Lietuvos dalyje – greičiau simbolinis gestas nei realus pasirinkimas. Taigi kritikuoti kainas gali kiekvienas, bet pakeisti elgesį – beveik niekas.
Kai rinka žino, kad vartotojas neturi kur dingti, kalbėti apie „laisvą konkurenciją“ tampa gana keista pramoga.
Ir čia slypi tikroji problema: ne pati kainos svyravimo faktas, o tai, kaip informacija apie jį pateikiama. Antraštės kuriamos taip, tarsi kiekvienas centas – katastrofa, nors iš tikrųjų metinis vidurkis dažnai kinta kur kas ramiau, nei sukuriamas įspūdis. Panika parduoda paspaudimus, o ramus paaiškinimas – ne.
Kas slepiasi po „ekspertų nuomone“
Beveik kiekviename straipsnyje apie degalų kainas atsiranda „rinkos ekspertas“, kuris pakomentuoja situaciją taip atsargiai, kad iš esmės nepasako nieko konkretaus. „Kainos gali ir toliau kilti, ir kristi, priklausomai nuo aplinkybių“ – tokia frazė tinka bet kuriai savaitei, bet kuriems metams. Tai ne analizė, o meteorologinė prognozė be atsakomybės.
Tuo tarpu realios priežastys – akcizų politika, valstybės rezervų valdymas, degalinių tinklų susitarimai dėl kainodaros zonų – lieka šešėlyje, nes apie jas kalbėti sudėtingiau ir mažiau efektingai nei apie „pasaulinę naftos krizę“, kuri, beje, dažnai egzistuoja tik antraštėje.
Uždangai nusileidus
Tad kai kitą kartą skaitysite apie „staigų degalų kainų šuolį“, verta prisiminti, kad tai dažniausiai ne gaivalinė nelaimė, o gerai išbandytas scenarijus, kuriame kiekvienas vaidmuo – nuo tiekėjo iki žurnalisto – atliekamas beveik automatiškai. Vairuotojas lieka publikoje, plojanti ar švilpianti, priklausomai nuo nuotaikos, bet niekada nekeičianti spektaklio scenarijaus. Gal laikas nustoti žiūrėti šį teatrą kaip naujieną ir pradėti vertinti kaip tai, kas jis iš tikrųjų yra – pasikartojantį pasirodymą su nuspėjama pabaiga.
