Žinot tą jausmą, kai stovi prie kavos automato darbe ir kažkas užkalbina apie orus, o tu jauti, kaip lėtai miršta smegenų ląstelės? Nu va, aš irgi. Bet štai kas įdomu – problema dažniausiai ne tema, o būdas, kaip apie ją kalbama. Galima ir apie orus taip papasakot, kad žmogus stovės ir klausysis atvira burna, o galima ir apie savo egzotišką kelionę į Bali nupasakot taip nuobodžiai, kad pašnekovas pradės skaičiuoti minutes iki pabėgimo.
Per metus pastebėjau kelis dalykus, kurie iš tikrųjų veikia. Ne kažkokia magija, tiesiog paprasti principai, kuriuos lengva pamiršti, kai esi pavargęs arba tiesiog automatiškai vedi pokalbį taip, kaip visada.
1. Nustok pasakoti faktus, pradėk pasakoti istorijas
Faktas: „Vakar buvo šalta.” Istorija: „Vakar išėjau be pirštinių ir pusę kelio ėjau su rankomis kišenėse kaip koks pingvinas, kol supratau, kad taip greičiau nueisiu jei tiesiog bėgsiu.” Jauti skirtumą? Faktas neduoda už ką užsikabinti, o istorija – duoda vaizdą, emociją, kartais net šypseną. Net apie orus galima papasakot su siužetu.
2. Klausk taip, kad atsakymas nebūtų „taip” arba „ne”
„Ar tau patinka žiema?” – žmogus atsakys „taip” arba „ne”, ir viskas, pokalbis miręs. „Kas tave labiausiai erzina žiemą?” – čia jau reikia galvoti, prisiminti, dalintis. Uždari klausimai užmuša pokalbį greičiau nei bet kas kitas. Tai gal pati svarbiausia taisyklė iš visų septynių, jei nuoširdžiai.
3. Nebijok būti konkretus
„Man patinka muzika” – nuobodu, nes tai galėtų pasakyti bet kas. „Aš klausau tos pačios dainos per dieną apie penkis kartus, kol ji man ima kelti panikos ataką” – va čia jau kažkas, ką galima aptarti, pajuokauti, prisiminti. Konkretumas visada įdomesnis už bendrybes. Kuo tiksliau, tuo gyviau.
4. Leisk sau šiek tiek nervinti
Ne, aš rimtai. Žmonės, kurie visada saldūs, mandagūs ir „positive vibes only” – dažnai tampa nuobodūs būtent dėl to, kad neturi jokio aštrumo. Šiek tiek sarkazmo, šiek tiek nepatenkinto burbėjimo apie kokį nors nesąmoningą dalyką – ir staiga tave lengviau prisiminti. Nereikia būti piktam, tik nebijoti turėti nuomonę, net jei ji nepopuliaru.
5. Klausykis taip, tarsi tikrai norėtum išgirsti atsakymą
Skamba banaliai, bet realiai dauguma žmonių pokalbio metu jau galvoja, ką patys pasakys toliau, o ne klausosi, ką sako kitas. Kai tikrai klausaisi – užduodi papildomus klausimus, kurie kyla natūraliai, ne todėl, kad „taip reikia”. Ir tada pokalbis pats savaime tampa įdomesnis, nes tu reaguoji į tai, kas realiai vyksta, o ne vedi savo scenarijų.
6. Nebijok tylos
Kai stoja pauzė, dauguma iškart puola ją užpildyti bet kuo, dažnai kažkuo nuobodžiu, tik kad nebūtų nejauku. O gali tiesiog palaukti sekundę kitą. Tyla nebūtinai reiškia nepatogumą – kartais ji reiškia, kad abu tiesiog galvojate, ką pasakyti toliau, ir tai visai normalu.
7. Pabaik pokalbį anksčiau, nei jis tampa nuobodus
Geriausi pokalbiai baigiasi tada, kai abu dar norite tęsti, bet vienas iš jūsų pasako „gerai, man reikia bėgt”. Tai palieka tam tikrą įtampą, norą tęsti kitą kartą. Jei tempsi pokalbį iki paskutinio įmanomo momento, kol jis pats savaime numirs – įspūdis liks blankus, net jei pati pradžia buvo puiki.
Tai va, dabar tavo eilė – kalbėk
Iš tikrųjų nieko čia sudėtingo nėra, tiesiog dauguma šitų dalykų prieštarauja tam, ko mus mokė būti „mandagiems” – neklausinėti per daug, nesikišti, sutikti su viskuo, neverzti nuomonės. Bet būtent dėl to dauguma pokalbių ir yra plokšti kaip blynas. Sekantį kartą, kai stovėsi prie tos kavos ir kažkas užkalbins apie lietų – pabandyk. Papasakok istoriją apie tai, kaip vakar sušlapai iki paskutinio siūlo, uždek klausimą, palik pauzę. Ir stebėk, kaip pasikeičia žmogaus veidas. Kartais tereikia vieno konkretaus sakinio, kad iš „nu taip, šaltoka” virstum tuo, su kuriuo tiesiog malonu pasišnekėti.
