Teatras, apie kurį niekas nekalba garsiai
Yra tokių dalykų, kurie vyksta visai šalia, bet kažkaip nepatenka į pagrindinių naujienų srautą. Lietuvos teatro scena – kaip tik toks atvejis. Kol Ryga ir Talinas aktyviai reklamuoja savo kultūrinius renginius tarptautinei auditorijai, Vilnius ir Kaunas tiesiog… dirba. Ir šis darbas pradeda duoti vaisių, kurie jau pastebimi už Baltijos ribų.
Paimkime konkrečius skaičius. Lietuvoje šiuo metu veikia daugiau nei 30 profesionalių teatrų – valstybinių ir privačių. Tai neproporcingai daug šaliai, kurioje gyvena vos trys milijonai žmonių. Palyginimui, Estijoje, kuri dažnai laikoma kultūros lyderė regione, profesionalių teatrų skaičius gerokai mažesnis, nors gyventojų tankis sostinėje panašus.
Kas iš tikrųjų vyksta scenoje
Lietuvių teatro stiprybė – ne tik kiekybė, bet ir specifinis požiūris į režisūrą. Čia susiformavo vadinamoji vizualinio teatro tradicija, kurios šaknys siekia dar sovietmetį, kai cenzūra privertė menininkus kalbėti metaforomis. Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus – šie vardai tarptautinėje teatro bendruomenėje skamba kaip aukštos prabos ženklas. Nekrošiaus spektakliai buvo rodomi Paryžiuje, Tokijuje, Niujorke, ir visur jie sulaukdavo ne mandagių plojimų, o tikro susidomėjimo.
Bet čia svarbu suprasti vieną dalyką: tai nėra atsitiktinumas ar vieno genijaus fenomenas. Lietuvos teatro akademija dešimtmečiais ugdo režisierius pagal principą, kad scena yra savarankiškas meno kūrinys, o ne tik literatūros iliustracija. Šis požiūris šiandien laikomas gana pažangiu net Vakarų Europoje.
Festivaliai kaip diplomatija be diplomatų
Vilniuje vykstantis LIFE festivalis kasmet sutraukia trupas iš kelių dešimčių šalių. Tai nėra turistinis renginys – tai rimta profesionali platforma, kur sprendžiami klausimai apie tai, kur teatras juda kaip meno forma. Panašią funkciją atlieka ir Kaunas, kuris po Europos kultūros sostinės metų (2022) neprarado impulso ir toliau investuoja į eksperimentines erdves.
Įdomu tai, kad užsienio teatro kritikai, apsilankę Lietuvoje, dažnai rašo apie tam tikrą drąsą – norą rizikuoti scenoje, nebijoti nesupratimo. Tai sunku išmokyti, tai arba yra kultūroje, arba nėra.
Kai skaičiai susitinka su patirtimi
Galima ginčytis dėl to, ką reiškia žodis „sostinė” – juk teatro pasaulyje nėra oficialių reitingų. Bet jei žiūrėtume į tai, kiek Baltijos regiono teatro kūrėjų studijavo Lietuvoje, kiek tarptautinių koprodukcijų inicijuojama iš Vilniaus ar Kauno, ir kiek Lietuvos spektaklių keliauja į užsienio gastrolių maršrutus – paveikslas tampa gana aiškus. Lietuva šioje srityje nėra tik dalyvis. Ji dažnai yra ta, kuri nustato toną.
Ir galbūt kaip tik todėl, kad apie tai nekalbama garsiai, tai ir veikia. Teatras čia nėra prekės ženklas – jis yra įprotis, tradicija ir, jei norite, tam tikra gyvenimo būdo dalis. O tokio dalyko neįmanoma sukurti per vieną kultūros strategijos ciklą.
