Kai scena tampa pranešimo platforma
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus stebėjau vieną įmonės vadovą, bandantį perteikti darbuotojams žinią apie būsimus pokyčius organizacijoje. Jis stovėjo prie PowerPoint skaidrių, monotonišku balsu skaitė statistiką, o salėje sėdintys žmonės slankiojo telefonuose. Po pusvalandžio niekas nebegalėjo pasakyti, kas buvo svarbiausia. Tuo tarpu kitoje įmonėje panašią žinią perdavė naudodami trumpą inscenizuotą dialogą tarp dviejų darbuotojų – vienas klausė, kitas aiškino. Rezultatas? Žmonės ne tik įsiminė informaciją, bet ir pradėjo aktyviai diskutuoti.
Teatras nėra tik pramoga ar menas – tai galingas komunikacijos įrankis, kuris gali transformuoti tai, kaip perteikiame svarbias naujienas. Komunikacijos specialistai vis dažniau atsigręžia į teatrines priemones, nes jos leidžia informaciją paversti patyrimu, o ne vien žodžių srautu. Tačiau kaip tai padaryti efektyviai, nepakliūnant į banalybių ar dirbtinumo spąstus?
Kodėl teatrinės priemonės veikia geriau nei tradicinės prezentacijos
Mūsų smegenys yra sukurtos istorijoms. Neurologiniai tyrimai rodo, kad kai klausomės sausos informacijos, aktyvuojasi tik kalbos suvokimo centrai. Tačiau kai matome istoriją, vaidybą ar dramatišką situaciją, įsijungia ir emocijų, ir judesio, ir net kūno pojūčių sritys. Tai reiškia, kad informacija įsirašo daug giliau.
Teatrinės priemonės sukuria tai, ką specialistai vadina „emociniu atminties žymekliu”. Kai svarbi žinia perteikiama per sceną, dialogą ar net paprastą vaidybinį elementą, ji susiejama su emocija – nustembimu, juoku, įtampa ar palengvėjimu. O emocijos yra raktas į ilgalaikę atmintį. Žmonės gali pamiršti skaičius ir faktus, bet jie prisimena, kaip jautėsi.
Be to, teatrinės priemonės leidžia perteikti sudėtingus dalykus paprastai. Vietoj dvidešimties skaidrių apie naują darbo procesą, galite parodyti trijų minučių sceną, kur du darbuotojai bando suprasti naują sistemą – vienas klausia, kitas aiškina, kyla komiškas nesusipratimas, paskui – aha momentas. Žiūrovai ne tik supranta informaciją, bet ir mato realias situacijas, su kuriomis patys susidurs.
Nuo scenarijaus iki scenos: kaip paruošti teatrinę naujieną
Pirmasis žingsnis – aiškiai suformuluoti, kokia yra pagrindinė žinia. Ne trys žinios, ne penkios – viena. Teatras moko koncentracijos. Jei bandysite į penkių minučių sceną įkišti dešimt skirtingų pranešimų, žiūrovai išeis supainioti. Užsirašykite vieną sakinį: „Ko noriu, kad žmonės išeitų prisimindami?”
Antras žingsnis – raskite konfliktą ar įtampą. Teatras be konflikto – kaip kava be kofeino. Tai nereiškia, kad turite sukurti dramą, bet turėtų būti kažkoks iššūkis, klausimas ar problema. Pavyzdžiui, jei pranešate apie naują politiką, konfliktą gali kurti darbuotojas, kuris nesuprata arba bijo pokyčių. Jo kelionė nuo nesupratimo iki supratimo ir yra jūsų istorija.
Trečias žingsnis – kurkite autentiškus personažus. Didžiausia klaida – kurti karikatūras ar pernelyg idealizuotus veikėjus. Jūsų „aktoriai” (net jei tai profesionalūs aktoriai) turi kalbėti taip, kaip kalba realūs žmonės jūsų organizacijoje. Naudokite tikrą žargoną, tikras problemas, tikrus klausimus. Kartą mačiau sceną apie kibernetinį saugumą, kur IT specialistas kalbėjo tokia technine kalba, kad niekas nesuprato. Tai buvo tyčia – paskui kitas personažas paprašė paaiškinti „žmogiškai”, ir tuomet atėjo tikroji žinia.
Ketvirtas žingsnis – laikas yra pinigai, bet teatre – laikas yra dėmesys. Trumpiau beveik visada geriau. Penkios minutės intensyvios, gerai paruoštos scenos veikia geriau nei dvidešimt minučių blankios vaidybos. Žmonės gali išlaikyti dėmesį trumpą laiką, ypač jei tai netikėta komunikacijos forma.
Technika, kuri veikia: konkretūs teatriniai įrankiai
Forumas teatras – viena galingiausių priemonių sunkioms naujienoms. Čia aktoriai suvaidina situaciją, kurioje kažkas eina ne taip (pavyzdžiui, kaip blogai perteikti naujieną apie atleidimus). Paskui žiūrovai kviečiami sustabdyti sceną ir pasiūlyti, kaip elgtis kitaip. Aktoriai improvizuoja su siūlymais. Tai ne tik perteikia informaciją, bet ir leidžia žmonėms aktyviai dalyvauti sprendžiant problemą.
Dokumentinis teatras – naudojate tikrus žmonių žodžius. Jei pranešate apie klientų atsiliepimus ar darbuotojų apklausų rezultatus, vietoj skaidrių su procentais, aktoriai gali perskaityti tikrus komentarus, tikras istorijas. Tai suteikia autentiškumo ir emocinio svorio. Kartą mačiau, kaip įmonė pranešė apie klientų pasitenkinimo problemas – trys aktoriai paprasčiausiai skaitė tikrus nusiskundimus. Salėje buvo tylu kaip bažnyčioje.
Fizinis teatras ir pantomima – kai žodžiai per daug sudėtingi arba kai norite perteikti procesą. Pavyzdžiui, naują darbo eigą galima parodyti per judesius, kur žmonės simbolizuoja informacijos srautus. Skamba keistai, bet veikia nuostabiai tarptautinėse aplinkose, kur kalbos barjeras yra problema.
Brechtiškas atsiribojimas – kai aktoriai tiesiogiai kreipiasi į publiką, išeina iš vaidmens, komentuoja veiksmus. Tai puikiai tinka, kai norite ne tik perteikti informaciją, bet ir paskatinti kritiškai mąstyti. „Dabar aš sustoju ir paklausiu – ar jūs tikrai supratote, ką tai reiškia jūsų kasdieniam darbui?”
Kai reikia perteikti sunkias naujienas
Teatras turi unikalią galią švelninti smūgį, kai naujienos yra sunkios. Tai gali skambėti paradoksaliai – kaip teatras gali padėti pranešant apie atleidimus, biudžeto mažinimą ar krizę? Bet būtent čia teatrinės priemonės rodo savo tikrąją vertę.
Pirma, teatras leidžia pripažinti emocijas. Tradicinėje prezentacijoje vadovas dažnai bando būti „profesionalus”, o tai reiškia – emociškai atsiribojęs. Teatrinė forma leidžia parodyti, kad taip, tai sunku, taip, mes suprantame, kaip jaučiatės. Scena gali įkūnyti tas emocijas, kurias žmonės jaučia, bet negali išreikšti.
Antra, teatras gali parodyti kelią į priekį. Po sunkios žinios, trumpa scena gali iliustruoti, kaip žmonės susidoros, kaip organizacija rems, kokie yra konkretūs žingsniai. Tai ne tik žodžiai – tai vizualizacija, kuri duoda viltį ir aiškumą.
Trečia, teatras sukuria bendrystės jausmą. Kai salė pilna žmonių kartu žiūri į sceną, jie jaučiasi esantys kartu šioje situacijoje. Tai nėra individualus el. laiškas ar memorandumas – tai bendras patyrimų momentas. Ir tai gali būti labai gydantis dalykas sunkiais laikais.
Tačiau čia reikia būti atsargiems. Teatrinės priemonės negali atrodyti kaip manipuliacija ar bandymas „saldinti piliulę”. Autentiškumas yra raktas. Jei naudojate teatrą, kad išvengtumėte tiesaus kalbėjimo arba kad nukreiptumėte dėmesį nuo realių problemų, žmonės tai pajus ir rezultatas bus priešingas.
Kaip įtraukti publiką be jokio keistumo
Vienas didžiausių baimių naudojant teatrines priemones – kad žmonės jausis nejaukiai, ypač jei bus prašomi dalyvauti. Lietuvoje, kaip ir daugelyje šiaurės Europos šalių, žmonės linkę būti santūrūs ir nenori tapti „spektaklio dalimi”. Kaip tai įveikti?
Pirmas patarimas – niekada nepriversti. Savanorystė yra raktas. Jei norite publikos dalyvavimo, padarykite tai patraukliu ir saugiu. „Kas norėtų pabandyti?” veikia geriau nei „Tu, pirmoje eilėje, išeik į sceną”. Ir visada turėkite atsarginį planą, jei niekas nesavanoriauja.
Antras patarimas – pradėkite mažai. Vietoj to, kad prašytumėte žmogaus išeiti į sceną, pradėkite nuo paprastų dalykų. „Pakėlę rankas parodykite, kas jau susidūrė su šia situacija?” arba „Pasikalbėkite su šalia sėdinčiu žmogumi dvi minutes apie tai, ką ką tik matėte”. Tai įtraukia, bet nėra gąsdinantis.
Trečias patarimas – naudokite humorą kaip tiltą. Kai scena yra šiek tiek juokinga (ne pašaipiai, bet žmogiškai juokinga), žmonės atsipalaiduoja. Jie mato, kad tai ne kažkas labai rimta ir bauginanti, bet žmogiškas, prieinamas dalykas.
Ketvirtas patarimas – aiškiai apibrėžkite, ko tikitės. Jei žmonės nežino, ar turės dalyvauti, ar tik žiūrėti, jie bus įtempti visą laiką. Pradžioje pasakykite: „Šiandien pamatysite trumpą sceną, paskui turėsite galimybę užduoti klausimus, bet niekas neprivalės vaidinti ar išeiti į priekį”. Tai nuima įtampą.
Kada teatras nėra tinkamas pasirinkimas
Būkime sąžiningi – teatrinės priemonės tinka ne visada ir ne visiems. Yra situacijų, kai tradicinė komunikacija yra tinkamesnė, ir svarbu tai atpažinti.
Jei jūsų auditorija yra labai maža – keletas žmonių – teatrinė forma gali atrodyti dirbtinai. Teatras reikalauja tam tikro masto. Trims žmonėms geriau tiesiog pasikalbėti prie stalo.
Jei naujiena reikalauja nedelsiant konkrečių veiksmų ir nėra laiko apmąstymams, teatras gali būti per lėtas. Pavyzdžiui, skubios saugumo instrukcijos krizės metu – čia reikia aiškumo ir greičio, ne teatro.
Jei jūsų organizacijos kultūra yra labai konservatyvi ir niekada nieko panašaus nedarė, staigus šuolis į teatrą gali sukelti pasipriešinimą. Geriau pradėti nuo mažų elementų – galbūt vieno dialogo, vienos trumpos scenos – ir palaipsniui auginti.
Jei neturite žmonių, kurie gali tai gerai padaryti, geriau nedaryti visai. Blogai atlikta teatrinė forma yra blogesnė nei paprasta prezentacija. Jei negalite pasitelkti profesionalių aktorių ar neturite talentingų savanorių, ieškokite kitų būdų.
Praktiniai žingsniai: nuo idėjos iki įgyvendinimo
Tarkime, nusprendėte naudoti teatrines priemones kitam svarbiam pranešimui. Štai konkretus veiksmų planas:
Šešios savaitės iki renginio: Suformuluokite pagrindinę žinią vienu sakiniu. Surinkite komandą – bent vieną žmogų, kuris turi teatro patirties (gal kas nors iš darbuotojų vaidino mėgėjų teatre?). Nuspręskite, kokio tipo teatrinę formą naudosite.
Penkios savaitės iki: Parašykite trumpą scenarijų arba bent išdėstykite pagrindinę situaciją. Nebūtina rašyti kiekvieno žodžio – pagrindinės replikos ir situacijos aprašymas užtenka. Parodykite keliems žmonėms, kurie nematė proceso – ar jiems aišku?
Keturios savaitės iki: Raskite „aktorius”. Tai gali būti profesionalai (jei turite biudžetą), entuziastingi darbuotojai arba net vadovai, kurie nori išbandyti kažką naujo. Svarbu, kad jie būtų patogiai jaučiasi prieš žmones.
Trys savaitės iki: Pirma repeticija. Perskaitykite scenarijų, aptarkite personažus, išbandykite pagrindines scenas. Nebijokite keisti – tai, kas gerai skamba popieriuje, gali nereikšti, kad gerai veikia scenoje.
Dvi savaitės iki: Antra repeticija su techniniais elementais – ar reikia rekvizito, muzikos, specialios erdvės? Išbandykite toje pačioje ar panašioje erdvėje, kur vyks renginys.
Viena savaitė iki: Generalinė repeticija. Pakvieskite kelis žmones iš auditorijos pažiūrėti ir duoti atsiliepimą. Ar jiems aišku? Ar įdomu? Ar per ilgai?
Renginio diena: Atvykite anksčiau, patikrinkite viską. Turėkite planą B, jei kas nors neveikia. Po scenos būtinai turėkite laiką klausimams ir diskusijai – teatras yra pradžia pokalbio, ne pabaiga.
Kai scena nutyla, prasideda tikrasis darbas
Padarėte viską teisingai – scena buvo įtraukianti, žmonės juokėsi tinkamose vietose, matėte, kad jie supranta žinią. Bet teatras yra tik priemonė, ne tikslas. Tikrasis darbas prasideda, kai scena nutyla.
Po teatrinės prezentacijos būtinai suteikite žmonėms galimybę apdoroti tai, ką matė. Tai gali būti trumpa diskusija, klausimų sesija arba net prašymas užsirašyti tris pagrindinius dalykus, kuriuos išsinešė. Teatras atidaro duris, bet jūs turite padėti žmonėms per jas įeiti.
Taip pat svarbu sekti, kaip žinia plinta toliau. Ar žmonės kalba apie tai, ką matė? Ar jie perpasakoja kolegoms? Vienas geriausių teatro privalumų – jis sukuria įsimintiną patyrimą, kurį žmonės nori dalintis. Paskatinkite tai – gal net įrašykite sceną ir leiskite dalintis su tais, kurie negalėjo dalyvauti.
Ir pagaliau – mokykitės iš kiekvieno karto. Po renginio pasikalbėkite su komanda, su aktoriais, su keliais žiūrovais. Kas veikė? Kas ne? Ką kitą kartą darytumėte kitaip? Teatrinės komunikacijos priemonės yra menas, o menas tobulėja praktikuojant.
Komunikacijos specialistai šiandien turi konkuruoti su begaliniais informacijos srautais, su socialiniais tinklais, su trumpėjančiu dėmesio laikotarpiu. Teatras siūlo kažką, ko negali pasiūlyti joks el. laiškas ar PowerPoint – gyvą, žmogišką, emociškai rezonuojantį patyrimą. Kai naudojate teatrą perteikti svarbias naujienas, jūs netiesiog informuojate – jūs kuriate bendrą momentą, kuris gali pakeisti tai, kaip žmonės mąsto, jaučia ir veikia. Ir būtent tai yra tikrosios komunikacijos esmė.
