Kai naujienos tampa teatro scena
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus sėdėjau prie televizoriaus ir stebėjau, kaip žurnalistas dramatiškai pasakojo apie… duonos kainos kilimą. Fonas – tamsi studija, grėsminga muzika, artimi veidų kadrai. Galėjai pamanyti, kad skelbiamas karo pradžia. Bet ne – tiesiog duona pabrango dvidešimt centų. Ir tada supratau: kažkas čia labai negerai.
Lietuvos žiniasklaida pastaruoju metu įgudo vieną dalyką ypač gerai – paversti bet kokį įvykį emociniu rollercoasteriu. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Dramatizavimo receptas yra paprastas
Paimk eilinę istoriją. Pridėk kelias „ekspertų” citatas, kurios viena kitai prieštarauja. Įmesk antraštę su klaustuku arba šauktuku. Pagardink nuotrauką, kuri sukelia nerimą. Voilà – turime „svarbią naujieną”, kuri generuos paspaudimus.
Šis mechanizmas veikia, nes mūsų smegenys tiesiog myli dramą. Evoliuciškai esame užprogramuoti reaguoti į grėsmę, konfliktą, netikėtumą. Redaktoriai tai žino. Ir naudoja. Kiekvieną dieną, kiekvienoje platformoje.
Tačiau problema gilesnė nei vien tik sensacingos antraštės. Kai kasdienybė nuolat pateikiama kaip krizė, žmonės pradeda prarasti gebėjimą atskirti tikrą pavojų nuo dirbtinai sukurto. Tai – rimta visuomenės sveikatos problema, tik niekas jos taip neįvardija.
Socialiniai tinklai – žibalo statinė
Facebook, Instagram, TikTok – visa tai pakeitė žaidimo taisykles iš esmės. Dabar kiekvienas portalas konkuruoja ne tik su kitais portalais, bet ir su tūkstančiais turinio kūrėjų, kurie neturi jokių etikos kodeksų ir gali pasakyti bet ką. Tradicinė žiniasklaida, užuot pakėlusi kartelę, dažnai leidžiasi žemyn – nes kitaip neišgyvens finansiškai.
Ir čia slypi tragiška ironija: kuo labiau žiniasklaida dramatizuoja, tuo mažiau jai pasitiki žmonės. Kuo mažiau pasitiki – tuo labiau reikia dramatizuoti, kad pritrauktų dėmesį. Užburtas ratas, iš kurio niekas nenori išeiti pirmas.
Žinoma, yra šviesių išimčių. Yra žurnalistų, kurie dirba sąžiningai, kurie tikrina faktus, kurie nesiveja paspaudimų. Bet sistema juos spaudžia. Ir tai matosi.
Žiūrovas kaip aktorius šiame spektaklyje
Įdomiausia tai, kad mes patys – skaitytojai, žiūrovai – esame ne tik publika, bet ir spektaklio dalis. Kai dalinamės sensacinga žinia, kai komentuojame piktai po provokuojančiu straipsniu, kai spaudžiame ant antraštės, kuri mus supykdė – mes maitinome šią sistemą. Mes esame ir aukos, ir bendrininkais vienu metu.
Tai nereiškia, kad reikia nustoti skaityti naujienas ar tapti ciniku. Bet galbūt verta kartais sustoti ir paklausti savęs: ar ši istorija tikrai tokia svarbi, kaip pateikiama? Ar aš reaguoju į faktus, ar į emocijas, kurias kažkas specialiai sukūrė?
Spektaklis tęsiasi – bet ar mes norime likti salėje?
Lietuvos žiniasklaida nėra blogesnė ar geresnė už kitų šalių. Ji tiesiog atspindi pasaulinę tendenciją, kuri susiformavo tada, kai dėmesys tapo svarbiausia valiuta. Ir kol ši valiuta bus vertinama labiau už tiesą, spektaklis nesibaigia.
Tačiau yra vienas dalykas, kuris tikrai gali keistis – mūsų pačių medijų raštingumas. Gebėjimas skaityti žinias kritiškai, pastebėti manipuliacijas, rinktis šaltinius sąmoningai – tai nėra kažkokia elitinė privilegija. Tai įgūdis, kurį gali ugdyti kiekvienas. Ir galbūt kaip tik tai yra vienintelis tikras atsakas į kulisų šešėlyje veikiančią dramaturgiją – ne pykti ant scenos, o tiesiog nuspręsti, kada atsistoti ir išeiti iš salės.
