Naujienos, kurias matai, ir tikrovė, kuri lieka už kadro
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus sėdėjau prie kavos ir slinkau per naujienas telefone. Per dešimt minučių sužinojau apie tris „istorines krizes”, du „precedento neturinčius įvykius” ir vieną „šokiruojančią tiesą”. Ir tada pagalvojau – palaukite, ar tikrai viskas taip dramatiška, ar tiesiog kažkas labai nori, kad aš taip manytau?
Žiniasklaida jau seniai nustojo tiesiog pranešinėti naujienas. Ji jas kuria. Ne ta prasme, kad viskas išgalvota – dažniausiai faktai yra tikri. Bet faktas ir istorija apie faktą yra du labai skirtingi dalykai. Tas pats įvykis gali būti pateiktas kaip tragedija, pergalė, skandalas arba neišvengiamybė – priklausomai nuo to, kas pasakoja ir kodėl.
Dėmesys yra produktas, o tu esi pirkėjas
Čia nėra jokios sąmokslo teorijos. Tiesiog verslo modelis. Didžioji dalis žiniasklaidos gyvena iš reklamos, o reklama moka už dėmesį. Kuo ilgiau žiūri, kuo labiau esi įsitraukęs – tuo daugiau pinigų. O kas labiausiai pritraukia dėmesį? Baimė. Pyktis. Skandalas. Neapibrėžtumas.
Todėl ne atsitiktinai kiekvienas antraštės žodis yra parinktas taip, kad sukeltų reakciją dar prieš perskaitant tekstą. Ne atsitiktinai „ekspertai perspėja” dažniau nei „ekspertai ramina”. Ir tikrai ne atsitiktinai tos pačios temos sukasi ratu mėnesiais – nes kol tema „gyva”, ji generuoja srautą.
Filtrai, kurių nemato
Dar vienas dalykas, apie kurį retai kalbama atvirai – tai, ko mes nematome. Kiekviena redakcija kasdien priima šimtus sprendimų: apie ką rašyti, kiek vietos skirti, kokį ekspertą kviesti, kokį kampą pasirinkti. Šie sprendimai nėra neutralūs. Juos lemia redakcijos vertybės, savininkai, auditorijos lūkesčiai ir – taip, vėl – pinigai.
Tuo pačiu metu algoritmai socialiniuose tinkluose dar labiau susiaurina tai, ką matai. Jie rodo tai, į ką reaguoji, o ne tai, kas svarbu. Ilgainiui susiformuoja burbulas, kuriame realybė atrodo vienokia – ir tu net nežinai, kad kitame burbule ji atrodo visiškai kitaip.
Tai nereiškia, kad viskas melas
Čia svarbu nesuklysti į kitą kraštutinumą. Sakydamas, kad žiniasklaida formuoja tikrovę, nenoriu pasakyti, kad reikia viskuo abejoti arba nieko neskaityti. Yra puikių žurnalistų, svarbių tyrimų, gyvybiškai reikalingo darbo. Žurnalistika gali ir turi būti sąžininga.
Bet skirtumas tarp „žiniasklaida gali meluoti” ir „žiniasklaida visada meluoja” yra milžiniškas. Pirmoji pozicija verčia būti kritiškam skaitytojui. Antroji – tiesiog pakeičia vieną manipuliaciją kita.
Ką su tuo daryti – arba kaip neprarasti proto informacijos amžiuje
Nėra stebuklingo recepto, bet yra keletas dalykų, kurie tikrai padeda. Pirma – skaityti kelis skirtingus šaltinius, ypač tuos, su kuriais nesutinki. Ne tam, kad sutiktum, o tam, kad suprastum, kokia informacija pasiekia kitus žmones. Antra – pastebėti savo emocines reakcijas į naujienas. Jei kažkas labai stipriai pykdo arba gąsdina, verta sustoti ir paklausti: kodėl ši istorija pateikta būtent taip?
Ir trečia – priimti faktą, kad mes niekada neturėsime pilno vaizdo. Pasaulis yra per sudėtingas, per didelis ir per prieštaringas, kad tilptų į dvidešimt minučių vakaro žinių. Ir tai nėra tragedija. Tai tiesiog sąlyga, su kuria reikia gyventi – sąmoningai, o ne naiviai tikint, kad kažkuris kanalas pagaliau pasakys „visą tiesą”.
Nes tiesos monopolio nėra niekieno rankose. Ir galbūt tai yra geriausia žinia iš visų.
