Kodėl teatralizacija veikia ten, kur kiti metodai nepasieka
Pabandykite paaiškinti vaikui su autizmo spektro sutrikimu, kaip reikia elgtis parduotuvėje. Galite kartoti dešimt kartų, rodyti nuotraukas, piešti schemas. O dabar įsivaizduokite, kad tas pats vaikas tampa „pirkėju” žaidime, turi savo „pinigus” ir „prekių krepšelį”. Staiga visa tai tampa tikra, suprantama, įsimintina.
Teatralizacija nėra tik linksmas žaidimas – tai galingas tiltas tarp abstrakčių socialinių taisyklių ir realaus gyvenimo. Vaikams su specialiaisiais poreikiais socialiniai įgūdžiai dažnai atrodo kaip svetima kalba be vertėjo. Teatralizuojant situacijas, mes tampame tuo vertėju, kuris išverčia sudėtingas socialines normas į suprantamą, patiriamą kalbą.
Kas svarbiausia – teatralizacija leidžia klysti saugioje erdvėje. Tikrame gyvenime nesėkmė gali traumuoti, o žaidime tai tiesiog dalis proceso. „Bandykime dar kartą” skamba visai kitaip nei „tu padarei klaidą”.
Pasiruošimas – pusė sėkmės
Prieš pradedant bet kokį teatralizuotą užsiėmimą, reikia sukurti tinkamą aplinką. Ir ne, tai nereiškia, kad jums reikės profesionalios scenos ar kostiumų. Svarbiausia – nuspėjamumas ir aiškumas.
Pradėkite nuo erdvės apibrėžimo. Vaikams su specialiaisiais poreikiais labai svarbu žinoti, kur prasideda „scena” ir kur baigiasi. Galite naudoti spalvotą kilimėlį, lipnią juostą ant grindų ar net paprasčiausią virvę. Šis fizinis ribų nustatymas padeda vaikui suprasti, kada jis „žaidžia vaidmenį” ir kada grįžta į įprastą būseną.
Vizualinė parama – jūsų geriausias draugas. Sukurkite paprastą scenarijų su paveikslėliais. Ne ilgą tekstą, o trumpus sakinius su iliustracijomis. Pavyzdžiui, jei mokote, kaip pasisveikinti, nubrėžkite tris žingsnius: 1) pažiūrėk į žmogų, 2) pasakyk „labas”, 3) nusišypsok arba pamojuok ranka. Kiekvienas žingsnis – atskiras paveikslėlis.
Dar vienas praktinis patarimas – naudokite laikmatį ar smėlio laikrodį. Daugeliui vaikų su specialiaisiais poreikiais sunku suvokti laiko trukmę. Kai jie mato, kiek laiko liko iki scenos pabaigos, jaučiasi saugiau ir labiau kontroliuoja situaciją.
Scenarijai, kurie tikrai veikia
Scenarijus „Parduotuvėje”
Tai klasika, bet veikianti. Jums reikės: kelių realių produktų (ar jų pakuočių), žaislinio pinigų, „kasos” (gali būti tiesiog dėžė).
Pradėkite paprastai. Vaikas – pirkėjas, jūs – pardavėjas. Pirmame etape vaikas tiesiog paima vieną daiktą ir „sumoka”. Viskas. Nekomplikuokite. Kai šis veiksmas tampa sklandus, pridėkite pasisveikinimą. Vėliau – „ačiū” ir „viso gero”. Kiekvienas naujas elementas – tai naujas lygis žaidime.
Svarbi detalė: kai kurie vaikai su sensoriniais sunkumais gali nerimti dėl triukšmingos „kasos”. Naudokite tylesnę versiją ar net tiesiog kortelę, kurią vaikas gali „perbraukti”.
Scenarijus „Draugas užgavo mane”
Čia jau dirbame su sudėtingesnėmis emocijomis. Naudokite lėles ar figūrėles – tai leidžia vaikui stebėti situaciją iš šalies, o ne iškart jausti spaudimą.
Lėlė A netyčia numušė lėlės B bokštą iš kaladėlių. Kas dabar? Sustokite ir paklauskite vaiko: „Kaip jaučiasi ši lėlė?” Jei vaikas negali atsakyti, parodykite emocijų korteles su veidais. Leiskite vaikui pasirinkti.
Tada vaidinkite kelis sprendimo būdus. Lėlė B gali supykti ir stumtelėti atgal (parodome, kad taip daryti nederėtų). Arba gali pasakyti: „Man nepatinka, kai tu griauni mano bokštą”. Arba gali paprašyti suaugusio pagalbos. Leiskite vaikui išbandyti visas versijas. Tai ne pamoka apie „teisingą” atsakymą – tai tyrinėjimas.
Scenarijus „Noriu žaisti kartu”
Daugeliui vaikų su specialiaisiais poreikiais prisijungti prie žaidžiančių bendraamžių – didžiulis iššūkis. Teatralizuokite tai žingsnis po žingsnio.
Sukurkite situaciją: du vaikai (gali būti lėlės ar kiti suaugusieji) žaidžia kamuoliu. Trečias vaikas (jūsų mokinys) nori prisijungti. Kaip tai padaryti?
Išskaidykite į mikro-veiksmus: 1) prieik arčiau (bet ne per arti – parodykite tinkamą atstumą), 2) palaukite, kol kas nors pažiūri į tave, 3) pasakyk: „Galiu žaisti kartu?” 4) jei sako „taip” – įsijunk, jei „ne” – pasakyk „gerai” ir eik žaisti kažką kita.
Tas paskutinis punktas labai svarbus. Vaikai turi mokytis, kad „ne” – tai ne asmeninis įžeidimas, o tiesiog atsakymas. Pratinkite prie šios minties per žaidimą, kur „ne” yra normalu ir neskauda.
Rolių pasiskirstymas ir adaptavimas
Ne visi vaikai gali iškart vaidinti. Kai kuriems patogiau pradėti kaip stebėtojai. Ir tai visiškai gerai. Sukurkite „darbo vietas” teatralizacijoje:
**Režisierius** – vaikas, kuris rodo korteles su veiksmais kitiems. Jam nereikia kalbėti ar vaidinti, bet jis dalyvauja ir moko seką.
**Garso operatorius** – vaikas, kuris spaudžia mygtuką, kai reikia „durų skambučio” ar kito garso efekto. Puiku vaikams, kuriems patinka technologija.
**Kostiumų meistras** – padeda kitiems užsidėti kepures ar šalikėlius. Tinka vaikams, kurie mėgsta taktilią veiklą.
**Aktorius** – tiesiogiai vaidina. Bet net ir čia galite turėti „kalbantį aktorių” ir „tylųjį aktorių”, kuris tik rodo veiksmus.
Prisitaikykite prie kiekvieno vaiko galimybių. Jei vaikas nekalba, naudokite komunikacijos lentą su paveikslėliais. Jei vaikas negali ilgai sėdėti – darykite trumpus, dinamiškus užsiėmimus su judėjimo pertraukomis.
Kai kažkas eina ne pagal planą
O taip tikrai nutiks. Vaikas gali staiga atsisakyti dalyvauti, pradėti juoktis ne toje vietoje ar visiškai nukrypti nuo scenarijaus. Ir žinote ką? Tai puiku.
Jei vaikas atsisako vaidinti – nespauskit. Pasiūlykite alternatyvą: „Gal šiandien būsi žiūrovas ir padėsi man pastebėti, ar gerai vaidinu?” Arba: „Gal valdysi šią lėlę vietoj manęs?”
Kai vaikas juokiasi „netinkamu” metu – tai dažnai nerimo požymis arba būdas susitvarkyti su per dideliu emociniu krūviu. Nedrauskit. Geriau padarykite pertrauką, leiskite atsigauti ir grįžkite prie užsiėmimo vėliau.
Jei vaikas nukrypsta nuo scenarijaus – sekite jo vedami. Galbūt jis kuria savo versiją, kuri jam labiau rezonuoja. Kartais geriausios pamokos ateina ne iš mūsų planuotų scenarijų, o iš vaikų improvizacijų. Jūsų vaidmuo – švelniai nukreipti atgal prie mokymosi tikslo, bet ne griežtai kontroliuoti kiekvieną žingsnį.
Kaip perkelti išmoktus įgūdžius į tikrą gyvenimą
Čia prasideda tikrasis darbas. Teatralizacija klasėje – tai tik repeticija. Tikrasis pasirodymas vyksta parduotuvėje, žaidimų aikštelėje, mokyklos valgykloje.
Naudokite „tiltų” strategiją. Po teatralizuoto užsiėmimo apie parduotuvę, kitą dieną nueikite į tikrą parduotuvę. Prieš įeidami, priminkite: „Prisimeni, kaip žaidėme parduotuvę? Dabar darysime tą patį, tik tikroje parduotuvėje.” Parodykite tas pačias vizualines korteles, kurias naudojote žaidime.
Pradėkite nuo mažų, kontroliuojamų situacijų. Jei mokėte, kaip užsisakyti maistą, nueikite į ramią kavinę ne piko metu. Jei mokėte, kaip prisistatyti, organizuokite susitikimą su vienu draugu, o ne iškart su grupe.
Fotografuokite ar filmuokite sėkmingus momentus (su tėvų leidimu, žinoma). Vėliau peržiūrėkite su vaiku: „Matai? Tu tai padarei! Tikroje parduotuvėje!” Tai sustiprina mokymąsi ir didina pasitikėjimą savimi.
Bendradarbiaukite su tėvais. Duokite jiems tas pačias vizualines korteles, kurias naudojate užsiėmimuose. Paaiškinkite scenarijus, kad jie galėtų pratęsti mokymąsi namuose. Nuoseklumas tarp skirtingų aplinkų – raktas į sėkmę.
Įrankiai ir rekvizitas, kuris tikrai pravers
Jums nereikia didelių investicijų. Štai kas tikrai naudinga:
**Emocijų kortelės** – su aiškiais, paprastais veidais. Ne subtilios emocijos, o pagrindinės: laimingas, liūdnas, piktas, išsigandęs, nustebęs. Laminuotos, kad tarnautų ilgai.
**Socialinių situacijų paveikslėliai** – galite rasti nemokamų internete arba fotografuoti realias situacijas. Svarbu, kad vaizduotų jūsų kultūrinę aplinką ir būtų atpažįstami.
**Paprastas rekvizitas** – tikri daiktai geriau nei žaisliniai. Tikras telefonas (išjungtas), tikros prekės, tikri pinigai (ar bent jau kopijos). Tai padeda vaikams lengviau perkelti įgūdžius į realų gyvenimą.
**Laikmatį ar vizualų laikrodį** – labai svarbu vaikams, kuriems sunku suvokti laiko trukmę.
**Veidrodį** – kai kuriems vaikams padeda stebėti savo veido išraiškas ir jas koreguoti.
**Rankų lėles ar figūrėles** – idealios vaikams, kurie dar nėra pasirengę patys vaidinti, bet gali valdyti personažą.
Ir dar vienas neįprastas, bet veiksmingas įrankis – **video modeliavimas**. Filmuokite save ar kitus suaugusiuosius, atliekančius socialinę situaciją teisingai. Leiskite vaikui žiūrėti šį vaizdo įrašą prieš teatralizaciją. Daugeliui vaikų su specialiaisiais poreikiais lengviau mokytis iš vaizdo nei iš tiesioginių instrukcijų.
Kai teatralizacija tampa kasdienybe
Geriausias rezultatas ateina ne iš vienkartinių užsiėmimų, o iš nuoseklumo. Teatralizacija turėtų tapti natūralia jūsų darbo dalimi, ne specialiu „renginiu”.
Integruokite mini-teatralizacijas į kasdienius momentus. Prieš einant į valgyklą – greitai „suvaidinkite” eilėje stovėjimą. Prieš laisvą laiką – trumpai pakartokite, kaip paprašyti žaislo. Tai gali užtrukti vos minutę, bet sustiprina mokymąsi.
Sukurkite „socialinių įgūdžių teatrą” kaip reguliarią savaitės veiklą. Pavyzdžiui, kiekvieną penktadienį paskutinę pusvalandį. Vaikai žinos, ko tikėtis, ir tai taps mėgstama rutina.
Leiskite vaikams patiems siūlyti situacijas, kurias norėtų „parepetituoti”. Galbūt vaikas nerimavo dėl artėjančio gimtadienio – teatralizuokite gimtadienio vakarėlį. Galbūt bus vizitas pas gydytoją – suvaidinkite tai iš anksto. Teatralizacija gali būti ne tik mokymo, bet ir nerimo mažinimo įrankis.
Švenčiate pažangą, net mažiausią. Vaikas pirmą kartą pažiūrėjo į akis sakydamas „labas”? Tai milžiniškas pasiekimas. Sukurkite „sėkmės sieną” su nuotraukomis ar piešiniais, kurioje fiksuojate kiekvieną naują įgūdį. Vaikams su specialiaisiais poreikiais dažnai trūksta pasitikėjimo savimi – matoma pažanga padeda jį stiprinti.
Teatralizacija – tai ne stebuklinga formulė, kuri per naktį išspręs visas socialines problemas. Bet tai galingas, lankstus ir, svarbiausia, žmogiškas būdas padėti vaikams su specialiaisiais poreikiais įsisavinti sudėtingus socialinius įgūdžius. Žaidžiant, bandant, klystant ir bandant vėl, vaikai mokosi ne tik konkrečių veiksmų, bet ir to, kad socialinė sąveika gali būti ne bauginanti, o įdomi. Ir galbūt tai svarbiausia pamoka iš visų.
