Teatras kaip komunikacijos įrankis šiuolaikiniame pasaulyje
Kai pirmą kartą susidūriau su idėja panaudoti teatro priemones organizacijos vidaus komunikacijoje, prisipažinsiu, buvau skeptiškas. Atrodė, kad tai dar vienas iš tų „kūrybiškų” sprendimų, kurie skamba puikiai teorijoje, bet praktikoje virsta nepatogiu spektakliu, kurio metu visi tik laukia, kada galės grįžti prie savo darbo. Tačiau stebėdamas, kaip viena tarptautinė korporacija pranešė apie didžiulius organizacinius pokyčius naudodama interaktyvų teatro formatą, supratau – čia slypi kažkas vertingo.
Teatro priemonės komunikacijoje nėra naujiena. Jau šimtmečius žmonės naudojo pasakojimą, vaidybą ir dramaturgijos elementus, kad perteiktų svarbias žinias. Tačiau šiuolaikinėje verslo aplinkoje, kur informacijos perteklius tampa norma, o darbuotojų dėmesys – deficitine preke, teatro metodai įgauna naują prasmę. Jie leidžia ne tik perteikti faktus, bet ir sukelti emocijas, skatinti empatiją ir užtikrinti, kad žinutė bus ne tik išgirsta, bet ir įsiminta.
Esmė ta, kad teatro priemonės veikia keliuose lygmenyse vienu metu. Jos kreipiasi į racionalią protą per istorijos logiką, į emocijas per personažų išgyvenimus, į kūną per fizinę patirtį (ypač interaktyvių formatų atveju). Šis daugiasluoksniškumas daro komunikaciją ne tik efektyvesnę, bet ir ilgalaikę – žmonės prisimena istorijas daug geriau nei sausus faktus ar PowerPoint skaidres.
Kada teatro priemonės tikrai veikia, o kada tik gadina situaciją
Ne kiekviena situacija tinka teatralizuotam pranešimui. Esu matęs nesėkmingų bandymų, kai vadovai bandė „sušvelninti” blogą naujieną apie atleidimus su humoristiniais elementais ar vaidyba – rezultatas buvo katastrofiškas. Žmonės jautėsi manipuliuojami ir nepagarbiami. Todėl pirmasis klausimas, kurį turėtumėte sau užduoti: ar teatro priemonės šioje situacijoje tikrai tinkamos?
Teatro metodai puikiai veikia, kai reikia:
– Paaiškinti sudėtingus pokyčius, kurie paveiks daugelį žmonių skirtingais būdais
– Perteikti viziją ar strategiją, kuri reikalauja emocinės įtraukties
– Išmokyti naujų įgūdžių ar elgesio modelių
– Parodyti skirtingas perspektyvas konfliktinėje situacijoje
– Sukurti bendrystės ir bendros patirties jausmą organizacijoje
Tačiau teatro priemonės netinka, kai:
– Reikia perteikti paprastą, tiesmuką informaciją (pvz., pasikeitė darbo laikas)
– Situacija reikalauja greito reagavimo ir nėra laiko pasiruošimui
– Audiencija yra labai skeptiška ar priešiška (pirmiausia reikia užmegzti pasitikėjimą)
– Naujienos yra itin jautrios ir žmonės gali jausti skausmą (pvz., tragedijos darbe)
– Organizacijos kultūra yra labai konservatyvi ir bet koks „teatrališkumas” būtų suvoktas kaip nesąžiningumas
Vienas komunikacijos vadovas man pasakojo apie situaciją, kai jie nusprendė panaudoti teatro trupę, kad praneštų apie įmonės susijungimą. Problema buvo ta, kad darbuotojai jau buvo girdėję gandų ir jautė didelį nerimą dėl savo darbo vietų. Vietoj to, kad teatro forma padėtų sumažinti įtampą, ji tik ją padidino – žmonės jautėsi, kad su jais žaidžiama, o ne kalbama atvirai. Pamoka buvo aiški: teatro priemonės turi papildyti, o ne pakeisti autentišką, tiesmuką komunikaciją, ypač krizinėse situacijose.
Dramaturgijos pagrindai, kuriuos privalo žinoti kiekvienas komunikatorius
Jums nereikia būti profesionaliu dramaturgu, kad panaudotumėte teatro principus komunikacijoje. Tačiau keli pagrindiniai dramaturgijos elementai gali radikaliai pakeisti tai, kaip jūsų žinutė bus priimta.
Pirmasis ir svarbiausias elementas – tai konfliktas. Kiekviena gera istorija turi konfliktą, įtampą, kuri reikalauja sprendimo. Verslo kontekste tai gali būti iššūkis, su kuriuo susiduria organizacija, problema, kurią reikia išspręsti, ar net vidinis prieštaravimas tarp to, kur esame dabar, ir kur norime būti. Kai pranešate apie pokyčius, identifikuokite šį konfliktą aiškiai. Pavyzdžiui, vietoj to, kad tiesiog sakytumėte „diegsime naują sistemą”, galite pasakyti: „Mūsų dabartinė sistema kiekvieną dieną atima tris valandas produktyvaus darbo – tai konfliktas tarp to, ką galime pasiekti, ir to, ką iš tikrųjų pasiekiame.”
Antrasis elementas – personažai. Žmonės jungiasi su žmonėmis, ne su abstrakčiomis idėjomis. Kai perteikiate naujienas, sukurkite personažus, su kuriais jūsų audiencija galėtų susitapatinti. Tai gali būti realūs žmonės iš organizacijos, kompozitiniai personažai ar net hipotetiniai pavyzdžiai. Svarbu, kad šie personažai turėtų aiškias motyvacijas, iššūkius ir tikslus. Viena IT kompanija, pranešdama apie naują klientų aptarnavimo strategiją, sukūrė tris personažus: frustruotą klientą, pervargusį aptarnavimo darbuotoją ir vadovą, kuris nežino, kaip išspręsti situaciją. Per trumpą teatralizuotą pristatymą jie parodė, kaip nauja strategija padeda visiems trims – tai buvo daug efektyviau nei bet koks tradicinis pristatymas.
Trečiasis elementas – įtampos augimas ir kulminacija. Gera istorija nėra plokščia – ji kyla link kulminacijos taško. Planuodami savo komunikaciją, pagalvokite apie informacijos seką. Nepradėkite nuo sprendimo ar išvados – leiskite įtampai augti. Parodykite problemą, jos pasekmes, bandymus ją išspręsti, nesėkmes, ir tik tada – sprendimą. Šis kelias gali atrodyti ilgesnis, bet jis užtikrina, kad žmonės bus emociškai įsitraukę ir kad sprendimas atrodys logiškas ir būtinas.
Ketvirtas elementas – rezoliucija ir naujas balansas. Teatro terminais tai vadinama denouement – momentas po kulminacijos, kai matome naują normalumą. Komunikacijoje tai reiškia, kad neužtenka tiesiog paskelbti pokyčio – reikia parodyti, kaip atrodys gyvenimas po jo. Kokia bus nauja kasdienybė? Kaip žmonės jausis? Kokie bus nauji iššūkiai ir galimybės? Šis elementas dažnai praleidžiamas, bet jis kritiškai svarbus, nes padeda žmonėms psichologiškai pasiruošti perėjimui.
Interaktyvumo galia: kai audiencija tampa dalyviais
Didžiausias skirtumas tarp tradicinės komunikacijos ir teatro priemonių naudojimo yra interaktyvumo lygis. Tradicinė komunikacija dažnai yra vienpusė – kažkas kalba, kiti klauso. Teatro priemonės, ypač šiuolaikinės, leidžia paversti auditoriją aktyviais dalyviais.
Forumų teatras – viena iš galingiausių techniką, kurią sukūrė brazilų teatro režisierius Augusto Boal. Pagrindinė idėja paprasta: parodoma scena, kurioje yra problema ar konfliktas, o tada audiencijai leidžiama įsikišti, sustabdyti veiksmą ir pasiūlyti alternatyvius sprendimus, kurie iškart išbandomi scenoje. Esu matęs, kaip ši technika buvo panaudota didelėje gamybos įmonėje, kuri diegė naują saugos protokolą. Vietoj įprastų mokymų, buvo parodyta scena, kur darbuotojas susiduria su dilema: ar laikytis naujo protokolo ir pavėluoti su užsakymu, ar pažeisti taisykles ir laiku atlikti darbą. Audiencijai buvo leista įsikišti ir išbandyti skirtingus sprendimus. Rezultatas? Žmonės ne tik geriau suprato protokolo svarbą, bet ir patys rado praktiškų būdų, kaip jį taikyti neaukojant produktyvumo.
Kita efektyvi technika – vaidmenų keitimas. Po pradinės scenos aktoriai ir audiencijos nariai keičiasi vaidmenimis. Tai ypač veiksminga, kai reikia skatinti empatiją skirtingų organizacijos lygių ar departamentų atžvilgiu. Viena finansų įstaiga panaudojo šią techniką pranešdama apie naują klientų aptarnavimo strategiją. Vadovai turėjo suvaidinti klientų aptarnavimo darbuotojus, o darbuotojai – vadovus. Tai sukėlė daug juoko, bet ir gilių įžvalgų apie tai, kaip skirtingos perspektyvos formuoja požiūrį į pokyčius.
Improvizacijos elementai taip pat gali būti integruoti. Vietoj griežtai suplanuoto scenarijaus, galite turėti bendrą struktūrą, bet leisti aktoriams (ar net audiencijos nariams) improvizuoti atsakymus į realius klausimus ar situacijas. Tai sukuria autentiškumo jausmą ir leidžia tiesiogiai reaguoti į audiencijos poreikius ir rūpesčius.
Tačiau būkite atsargūs su interaktyvumu. Ne visi žmonės jaučiasi patogiai dalyvaujant, ypač jei tai privaloma ar jei jaučiasi stebimi. Visada turėkite aiškias taisykles: dalyvavimas yra savanoriškas, nėra „teisingų” ar „klaidingų” atsakymų, ir visa, kas vyksta, yra mokymosi erdvė, o ne vertinimo momentas.
Humoras kaip dvipusis kardas: kada juoktis, o kada būti rimtam
Humoras teatre yra galingas įrankis, bet komunikacijoje jis gali būti rizikinga strategija. Esu matęs situacijų, kai gerai dozuotas humoras pavertė potencialiai įtemptas naujienas priimtinomis, bet taip pat mačiau, kai netinkamas humoras visiškai sugriovė pasitikėjimą.
Humoras veikia, kai jis yra:
– Savikritiškas, o ne nukreiptas į kitus
– Susijęs su bendra patirtimi, kurią visi pripažįsta
– Naudojamas sumažinti įtampai, o ne išvengti sunkių temų
– Autentiškas ir atitinkantis organizacijos kultūrą
Vienas CEO, kurį pažįstu, pranešdamas apie sudėtingą organizacinę restrukturizaciją, pradėjo nuo trumpos komedijos scenos, kurioje buvo parodyta, kaip jis pats bando suprasti naują organizacinę schemą ir nuolat pasiklysta. Tai buvo savikritika, kuri parodė, kad jis supranta, jog pokyčiai yra sudėtingi visiems, įskaitant jį patį. Tai sukūrė bendrystės jausmą ir leido žmonėms atsipalaiduoti prieš girdint detales.
Tačiau humoras neveikia, kai:
– Naujienos yra susijusios su darbo vietų praradimu ar kitomis rimtomis asmeninėmis pasekmėmis
– Jis atrodo kaip bandymas nukreipti dėmesį nuo problemų
– Jis remiasi stereotipais ar gali būti suvoktas kaip įžeidžiantis bet kuriai grupei
– Audiencija yra per daug įtempta ar pikta, kad galėtų juoktis
Aukso taisyklė: jei abejojate, ar humoras tinka, greičiausiai netinka. Geriau būti per daug rimtam nei per daug lengvabūdišku, kai kalbate apie svarbius dalykus.
Erdvės ir aplinkos kūrimas: kodėl svarbu, kur vyksta komunikacija
Teatro žmonės žino, kad erdvė yra ne tik fonas – ji aktyviai dalyvauja pasakojime. Tas pats pasakytina apie komunikaciją. Kur vyksta jūsų pranešimas, gali būti lygiai taip pat svarbu kaip ir tai, ką sakote.
Tradicinė konferencijų salė su eilėmis kėdžių, nukreiptų į sceną, sukuria hierarchinį, vienpusį komunikacijos modelį. Tai gali būti tinkama kai kuriems pranešimams, bet jei norite skatinti dialogą ir įsitraukimą, erdvė turi tai atspindėti. Apvalus kėdžių išdėstymas, kur nėra aiškios „scenos” ir „auditorijos”, sukuria labiau demokratišką atmosferą. Stovėjimas (bent dalį laiko) padidina energiją ir dėmesį. Netikėta vieta – ne įprasta susitikimų patalpa – gali signalizuoti, kad tai yra ypatingas, svarbus momentas.
Viena technologijų kompanija, pranešdama apie naują įmonės misiją, pasirinko ne įprastą biurą, o vietinį teatrą. Darbuotojai įėjo į erdvę, kuri jau savaime signalizavo: „čia vyks kažkas kitokio.” Scenografija buvo minimalistinė, bet simboliška – trys durys, simbolizuojančios tris strategines kryptis. Tai sukūrė vizualų įspūdį, kuris sustiprino žodinę žinutę.
Tačiau būkite atsargūs su pernelyg sudėtinga scenografija ar aplinka. Jei ji atitraukia dėmesį nuo žinutės ar atrodo kaip pigus triukas, ji pakenks, o ne padės. Erdvė turėtų būti paslaugoje žinutės, o ne konkuruoti su ja.
Apšvietimas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Šviesios, gerai apšviestos erdvės skatina atvirumą ir energiją. Prieblandoje žmonės linkę būti labiau kontempliuotyvūs ir emocionalūs. Priklausomai nuo jūsų žinutės pobūdžio, galite naudoti apšvietimą, kad sukurtumėte tinkamą nuotaiką.
Repeticijos ir pasiruošimas: ko niekada negalima praleisti
Viena didžiausių klaidų, kurią matau organizacijose bandant naudoti teatro priemones, yra nepakankamas pasiruošimas. Žmonės galvoja: „Tai tik trumpas pasirodymas, neturime laiko repetuoti.” Rezultatas dažnai būna nepatogus, nenatūralus ir neįtikinantis.
Profesionalūs aktoriai repetuoja savaites ar net mėnesius prieš pasirodymą. Jums nereikia tiek laiko, bet tikrai reikia daugiau nei vienos repeticijos prieš pat renginį. Štai ką turėtumėte padaryti:
Pirma, turėkite aiškų scenarijų ar bent struktūrą. Net jei planuojate improvizaciją, turėtumėte žinoti pagrindinius taškus, kuriuos reikia pasiekti, ir bendrą naratyvą. Parašykite tai raštu. Perskaitykite garsiai. Patikrinkite, ar tai skamba natūraliai, ar yra aiškus pradžia-vidurys-pabaiga, ar žinutė yra aiški.
Antra, repetuokite su visais dalyviais. Jei naudojate profesionalius aktorius, įsitikinkite, kad jie tikrai supranta jūsų organizacijos kontekstą ir žinutę. Jei naudojate darbuotojus ar vadovus, jiems gali reikėti dar daugiau repeticijų, kad jaustųsi patogiai. Repetuokite ne tik žodžius, bet ir judesius, toną, tempą. Stebėkite, kaip tai atrodo iš auditorijos perspektyvos.
Trečia, testuokite su mažesne grupe prieš didįjį renginį. Surinkite atsiliepimus. Ar žinutė buvo aiški? Ar buvo momentų, kurie atrodė nenatūralūs ar netinkami? Ar žmonės suprato, ko iš jų tikimasi po šio pranešimo?
Ketvirta, turėkite planą B. Kas nutiks, jei technika neveiks? Jei kažkas iš dalyvių susirgs? Jei audiencija reaguos visiškai ne taip, kaip tikėjotės? Teatro pasaulyje sakoma „the show must go on”, bet verslo komunikacijoje kartais geriau sustabdyti ir prisitaikyti, nei tęsti kažką, kas akivaizdžiai neveikia.
Vienas dalykas, kurį dažnai pamirštama repetuoti – tai, kas vyksta po paties pasirodymo. Kaip pereisite nuo teatralizuotos dalies prie klausimų ir atsakymų? Kaip reaguosite į skeptiškus ar kritiškus komentarus? Kaip užtikrinsite, kad žinutė bus toliau plėtojama po renginio? Šie perėjimai yra kritiškai svarbūs ir juos taip pat reikia planuoti.
Po uždangos: kaip užtikrinti, kad žinutė išliks gyva
Didžiausia klaida būtų galvoti, kad jūsų darbas baigiasi, kai nusileidžia uždanga (ar baigiasi pristatymas). Teatro priemonės gali sukurti galingą momentą, bet jei tas momentas nėra integruotas į platesnę komunikacijos strategiją, jo poveikis greitai išblės.
Pirmiausia, turite turėti aiškų veiksmų planą, kuris seka po teatro elemento. Ką konkrečiai žmonės turėtų daryti su šia informacija? Kokie yra kiti žingsniai? Kaip jie gali gauti daugiau informacijos ar paramos? Šie dalykai turėtų būti aiškiai komunikuojami ne tik teatro momento metu, bet ir po jo – per el. laiškus, intraneto pranešimus, komandos susitikimus.
Antra, sukurkite būdus, kaip žmonės gali toliau apmąstyti ir diskutuoti apie tai, ką patyrė. Tai gali būti diskusijų grupės, internetiniai forumai, ar tiesiog skatinimas vadovams skirti laiko komandų susitikimuose aptarti, ką pranešimas reiškia jų kasdieniam darbui. Teatro forma sukuria bendrą patirtį, bet prasmė dažnai atsiskleidžia per vėlesnę refleksiją ir dialogą.
Trečia, dokumentuokite ir dalinkitės. Jei įmanoma, įrašykite teatro elementą (su dalyvių sutikimu) ir padarykite jį prieinamą tiems, kurie negalėjo dalyvauti, ar tiems, kurie nori dar kartą peržiūrėti. Sukurkite vizualius santraukas ar infografikas, kurios užfiksuoja pagrindines žinutes. Paverčiate teatro momentą į įvairius formatus, kurie gali pasiekti skirtingas auditorijas skirtingais būdais.
Ketvirta, matuokite poveikį. Kaip žinosite, ar teatro priemonės veikė? Turėtumėte turėti aiškius kriterijus: ar žmonės supranta naują informaciją? Ar jų požiūris pasikeitė? Ar jų elgesys keičiasi pageidaujama kryptimi? Tai gali būti matuojama per apklausas, fokuso grupes, ar tiesiog stebint elgesio pokyčius laikui bėgant.
Galiausiai, būkite pasirengę pritaikyti ir tobulinti. Pirmasis bandymas naudoti teatro priemones retai būna tobulas. Surinkite atsiliepimus, mokykitės iš to, kas veikė ir kas ne, ir naudokite tas įžvalgas planuodami būsimą komunikaciją. Teatro priemonės, kaip ir bet koks įrankis, tampa efektyvesnės su praktika ir patirtimi.
Kai žiūriu į organizacijas, kurios sėkmingai integruoja teatro priemones į savo komunikaciją, matau bendrą bruožą: jos supranta, kad tai nėra vienkartinis triukas ar pramoga, bet strateginis įrankis, kuris reikalauja investicijos į planavimą, vykdymą ir tolesnį palaikymą. Kai tai daroma gerai, rezultatai gali būti transformuojantys – naujienos ne tik pasiekia žmones, bet ir juda juos, įkvepia juos ir lieka su jais ilgai po to, kai renginys baigiasi. Ir galbūt būtent to ir siekiame – ne tik informuoti, bet ir įtraukti, ne tik pranešti, bet ir įkvėpti pokyčiams.
