Naujienos, kurios nėra naujienos
Kiekvieną rytą atidarome telefoną ir gauname dozę „to, kas vyksta pasaulyje”. Karas čia, skandalas ten, kažkoks politikas pasakė kažką baisaus. Ir mes galvojame, kad žinome. Kad esame informuoti. Bet ar tikrai?
Problema ne ta, kad žiniasklaida meluoja. Dažniausiai ji to nedaro. Problema kur kas subtilesnė ir todėl pavojingesnė: ji rodo tik tai, kas gerai atrodo ekrane.
Kameros rėmas kaip tikrovės filtras
Prancūzų sociologas Guy Debord dar 1967-aisiais rašė apie „spektaklio visuomenę” – pasaulį, kuriame tikrovę pakeitė jos vaizdas. Tada tai skambėjo kaip filosofinė abstrakcija. Dabar tai tiesiog aprašo antradienio rytą.
Kai žurnalistas atvyksta į konfliktą, jis nefilmuoja visko. Jis filmuoja tai, kas telpa į naujienų formatą: dramatišką momentą, verkiantį vaiką, sugriauto pastato foną. Visa kita – ilgos dienos laukimas, biurokratija, kasdienybė, kuri sudaro 90 procentų bet kokios krizės – lieka už kadro. Ir mes, žiūrėdami į tą sugriauto pastato kadrą, manome, kad suprantame situaciją.
Bet kadras nėra situacija. Kadras yra tik kadras.
Greitis kaip tikslumas
Šiuolaikinė žiniasklaida turi vieną pagrindinį priešą: laiką. Tiksliau – jo nebuvimą. Redakcijos lenktyniauja, kas pirmas paskelbs, kas pirmas turės komentarą, kas pirmas pasiūlys interpretaciją. Ir šiose lenktynėse kontekstas paprastai pralaimi.
Kai 2021-aisiais Afganistane žlugo vyriausybė, per kelias valandas visi žinojo, kad Talibanas užėmė Kabulą. Bet kiek žmonių suprato, kodėl dvidešimt metų trukusi misija baigėsi taip? Kiek redakcijų turėjo laiko tai paaiškinti? Greitis suteikia faktus. Supratimas reikalauja kažko, ko algoritmams nereikia – kantrybės.
Mes irgi esame kalti
Čia norisi kalbėti tik apie žiniasklaidą kaip apie kažkokį išorinį blogį. Bet tai būtų per paprasta. Redakcijos daro tai, ką mes renkamės. O mes renkamės tai, kas sukelia stiprią emocinę reakciją.
Tyrimai rodo, kad žmonės daug ilgiau skaito negatyvias naujienas. Kad pykdantis turinys plinta greičiau nei nuobodus, bet tikslus. Kad mūsų smegenys evoliuciškai yra sukurtos reaguoti į grėsmę, o ne į niuansus. Žiniasklaida tai žino. Ir naudoja.
Tai nereiškia, kad visi žurnalistai yra cinikai. Daugelis jų dirba sąžiningai ir stengiasi. Bet sistema, kurioje jie dirba, yra sukurta ne tiesai, o dėmesiui. O tai – labai skirtingi dalykai.
Gyventi su neapibrėžtumu
Tai kas, mesti skaityti naujienas? Ne. Bet galbūt verta pradėti jas skaityti kitaip – su tam tikru atstumu, su klausimu „ko čia nematau?” Realybė visada yra sudėtingesnė nei bet koks straipsnis, bet koks reportažas, bet koks Twitter įrašas.
Pasaulis nevyksta ekrane. Jis vyksta kažkur toli, su žmonėmis, kurių mes niekada nesutikome, aplinkybėmis, kurių niekas iki galo nesupranta. Žiniasklaida gali parodyti langą į tą pasaulį. Bet langas nėra tas pats, kas išeiti laukan. Ir kuo anksčiau tai suprasime, tuo mažiau tikimybės, kad spektaklis mus suklaidins.
