Ar kada nors pagalvojai, kodėl po naujienų portalo peržiūros jauti nerimą?
Sėdi vakare su kava, atidarai naujienų portalą – ir po penkiolikos minučių jau esi įsitikinęs, kad pasaulis griūva, kaimynai tave apgaudinėja, o valdžia pardavė šalį. Pažįstama? Man irgi. Ir kažkada supratau, kad tai nėra atsitiktinumas.
Lietuvos žiniasklaida – kaip ir bet kuri kita – gyvena iš dėmesio. O dėmesį geriausiai perka baimė, pyktis ir pasipiktinimas. Štai kodėl redakcijose (sąmoningai ar ne) naudojamos technikos, kurios iš paprastos antradienio dienos padaro apokalipsę.
1. Katastrofizuojantys antraštės
„ŠOKIRUOJANTI tiesa apie tai, ką valgai.” „PAVOJUS: tai gresia kiekvienam lietuviui.” Pastebėjai, kaip dažnai antraštėse šaukiama didžiosiomis raidėmis? Tai ne redaktorių neatsargumas – tai sąmoningas sprendimas. Smegenys reaguoja į pavojaus signalus refleksiškai, dar prieš tai, kol spėji pagalvoti, ar verta skaityti.
Dažnai pati žinutė būna visiškai banalinė – kažkoks tyrimas, kažkieno nuomonė – bet antraštė ją aprengia taip, lyg rytoj reikėtų slėptis bunkeryje.
2. Ekspertų, kurie visada žino blogiausia, citavimas
Žurnalistai turi mėgstamų ekspertų. Ir dažniausiai tai tie, kurie visada turi ką pasakyti – ir tas „kas nors” visada skamba grėsmingai. Ekonomistas, kuris nuo 2015-ų prognozuoja krizę? Jis bus pakviestas ir šiemet. Nes optimistinis ekspertas – nuobodus ekspertas.
Nėra sakoma, kad ekspertai meluoja. Bet atranka neobjektyvi. Jei iš dešimties specialistų aštuoni sako „viskas gerai, bet reikia stebėti situaciją”, o du sako „gali būti blogai” – spėk, kurie pateks į straipsnį.
3. Statistika be konteksto
„Nusikaltimai išaugo 40 procentų.” Skamba baisiai, tiesa? Bet jei praėjusiais metais buvo 5 atvejai, o šiais – 7, tai matematiškai ir yra tie 40%. Lietuvos žiniasklaidoje skaičiai dažnai metami be jokio konteksto – be bazinės reikšmės, be palyginimo su kitomis šalimis, be paaiškinimo, ar tai statistiškai reikšminga.
Ir tai veikia. Nes mes, žmonės, esame prasti su skaičiais. Procentai skamba įtikinamai, net kai nieko nereiškia.
4. Anoniminiai šaltiniai kaip tiesos garantas
„Šaltiniai, artimi situacijai, teigia…” Kas tie šaltiniai? Nežinia. Kodėl jie anonimiški? Nežinia. Ar jie apskritai egzistuoja? Na, tikimės. Kartais anonimiškumas yra pateisinamas – žmogus gali bijoti keršto. Bet kartais tai tiesiog būdas parašyti tai, ko negalima patvirtinti, ir vis tiek paskelbti.
5. Emocinis kadravimas
Tas pats faktas gali būti pateiktas dviem būdais. „Vyriausybė skyrė 10 milijonų švietimui” arba „Vyriausybė skyrė tik 10 milijonų švietimui, nors ekspertai reikalavo 50.” Abu sakiniai gali būti teisingi. Bet žodis „tik” keičia viską. Lietuvos portalai meistriškai naudoja tokius mažus žodžius – „vis dėlto”, „nepaisant to”, „šokiruojančiai” – kurie formuoja nuomonę dar prieš tau pačiam ją susiformuojant.
6. Begalinės serijos apie tą patį
Vienas įvykis – dešimt straipsnių. Pirmasis – faktas. Antrasis – reakcijos. Trečiasis – ekspertų komentarai. Ketvirtasis – socialinių tinklų nuomonės. Penktasis – „ką tai reiškia tau”. Ir taip toliau. Kiekvienas straipsnis atskirai gali būti nekenksmingas, bet kartu jie sukuria įspūdį, kad tai yra didžiausias šio dešimtmečio įvykis. Net jei kalbama apie savivaldybės biudžeto eilutę.
7. Klausimų antraštės, kurios jau atsako
„Ar valdžia sąmoningai žlugdo verslą?” Techniškai tai klausimas. Bet smegenys jau įsisavino prielaidą. Šis triukas vadinamas Betteridge’o dėsniu – jei antraštė yra klausimas, atsakymas beveik visada „ne”, bet klausimas jau pasėjo abejonę. Lietuvos žiniasklaidoje tokių antraščių – krūvos.
Tai ką, nebeskaityti naujienų?
Ne, tai ne tas atsakymas. Žinios svarbios, ir Lietuvoje yra žurnalistų, kurie dirba sąžiningai ir profesionaliai. Bet skaityti reikia kitaip – su šiek tiek skepticizmo, su klausimu „o kas čia iš tikrųjų atsitiko?”, su noru patikrinti šaltinį ar pažiūrėti, ką rašo kitas portalas.
Kaskart, kai po naujienų skaitymo jauti stiprią emocinę reakciją – sustok. Paklausk savęs, ar ta emocija atsirado iš faktų, ar iš to, kaip faktai buvo supakuoti. Skirtumas kartais yra milžiniškas. O atpažinti manipuliaciją – tai jau pusė pergalės prieš ją.
