Tai ne silpnumas – tai evoliucija
Žinai tą jausmą, kai jau vidurnaktis, rytoj anksti keltis, bet tu vis dar slankioji per naujienas apie kažkokią naują krizę, karo atnaujinimą ar ekonomikos žlugimo prognozes? Ir kuo labiau nori sustoti, tuo labiau negali? Tai ne charakterio trūkumas ir ne tingumas. Tai tavo smegenys daro lygiai tai, kam jos buvo sukurtos per tūkstančius metų evoliucijos.
Mūsų protėviai išgyveno ne todėl, kad buvo optimistai. Išgyveno tie, kurie nuolat stebėjo aplinką ieškodami grėsmių. Kas tykso už krūmo? Ar gentainiai draugiški? Ar ateina audra? Šis instinktas – nuolat skenuoti blogąsias naujienas – buvo gyvybiškai svarbus. Problema ta, kad dabar vietoj krūmų turime telefonus, o vietoj vieno liūto – begalinį naujienų srautą iš viso pasaulio.
Kodėl mūsų smegenys „mėgsta” blogąsias naujienas
Yra toks dalykas, kurį psichologai vadina negativity bias – polinkis į negatyvumą. Bloga žinia mūsų smegenyse apdorojama greičiau, giliau ir ilgiau nei gera. Jei šiandien tau kas nors pasakė komplimentą ir kažkas kitas – šiurkštų komentarą, vakare galvosi apie komentarą. Tai ne tavo problema – tai neurobiologija.
Prie to dar pridėk dopamino kilpą. Kiekvieną kartą, kai patikrini naujienas ir randi „naują informaciją”, smegenys gauna mažytį dopamino kiekį – tą patį neuromediatorių, kuris susijęs su azartiniais lošimais. Tu iš tikrųjų lošioji: gal šį kartą bus kažkas svarbu? Gal šis straipsnis paaiškina viską? Ir taip ratas sukasi.
Socialinės medijos ir naujienų platformos tai žino. Algoritmai nėra sukurti rodyti tau tai, kas svarbu – jie sukurti rodyti tai, kas laiko tave ekrane. O laiko tave ekrane būtent tai, kas kelia nerimą, pyktį ar baimę.
Doomscrolling ir nerimas: kas ką sukelia
Čia prasideda tikrai nemaloni dalis. Doomscrolling ne tik atspindi nerimą – jis jį kuria. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie intensyviai seka naujienas apie krizes, dažniau patiria potrauminį stresą net jei patys toje krizėje tiesiogiai nedalyvavo. Tai vadinamasis vicarious trauma – trauma per atstumą.
Kai skaitai apie katastrofas, karus, ligas, tavo kūnas į tai reaguoja fiziologiškai. Pakyla kortizolio lygis, suaktyvėja simpatinė nervų sistema – ta pati, kuri veikia „kovok arba bėk” situacijose. Tik problema ta, kad nuo naujienų nei pabėgsi, nei su jomis kovosite. Tad stresas kaupiasi, o tu vėl imi tikrinti telefoną, nes smegenys ieško „atsakymo”, kuris nuramintų – ir jo neranda.
Tai uždaras ratas, iš kurio išeiti sunkiau nei atrodo.
Kontrolės iliuzija ir kodėl mes vis tiek skaitome
Yra dar vienas psichologinis mechanizmas, apie kurį kalbama rečiau. Žmonės seka blogąsias naujienas ir todėl, kad tai suteikia kontrolės iliuziją. Jei žinai apie grėsmę, gali jai pasiruošti – bent jau taip atrodo. „Jei seksiu situaciją, nebūsiu nustebintas.” Tik realybėje skaitant dešimtą straipsnį apie tą pačią krizę jokio papildomo pasiruošimo nevyksta. Vyksta tik papildomas nerimas.
Taip pat veikia socialinis aspektas. Žinoti, kas vyksta pasaulyje, tapo savotiška socialine valiuta. Niekas nenori būti tas žmogus, kuris „nežino” apie svarbų įvykį. Tad informacijos vartojimas tampa ne tik instinktu, bet ir socialine norma.
Ką su tuo daryti – be moralizavimo
Nesakysiu tau „tiesiog nebenaudok telefono” ar „daryk digital detox” – nes tai taip pat nerealu, kaip sakyti alkoholikui „tiesiog negerk.” Mechanizmai gilūs, o aplinka juos nuolat maitina.
Bet yra keletas dalykų, kurie iš tikrųjų padeda. Pirma – laiko ribos, ne turinio ribos. Vietoj to, kad bandytum kontroliuoti ką skaitai, kontroliuok kada. Nustatytas laikas naujienoms – pavyzdžiui, 20 minučių po pietų – veikia geriau nei begalinis savęs kaltinimas.
Antra – šaltinių sąmoningas pasirinkimas. Yra skirtumas tarp žiniasklaidos, kuri informuoja, ir žiniasklaidos, kuri provokuoja. Pirmoji pateikia faktus ir kontekstą. Antroji – begalines nuomones, spekuliacijas ir emocines antraštes. Išmokti juos skirti – vertinga investicija.
Trečia – ir tai skamba paprastai, bet veikia – fizinis judėjimas po naujienų skaitymo. Kortizolis, kurį sukėlė stresas, reikalauja fizinės iškrovos. Pasivaikščiojimas po sunkių naujienų nėra pabėgimas nuo realybės – tai neurobiologiškai pagrįstas atsakas.
Gyventi informuotam pasaulyje – ir išlikti sveikam
Galiausiai, manau, svarbiausia suprasti: noras žinoti, kas vyksta, nėra problema. Problema – kai šis noras tampa kompulsyviu elgesiu, kuris kenkia miegui, santykiams ir psichinei sveikatai, bet neduoda jokios realios naudos.
Informuotumas ir doomscrolling – skirtingi dalykai. Vienas padeda priimti sprendimus ir suprasti pasaulį. Kitas tiesiog maitina nerimą ir algoritmų reklamines pajamas. Skirtumą pajusi pats – jei po naujienų skaitymo jautiesi geriau informuotas ir ramesnis, tai informuotumas. Jei jautiesi išsekęs ir nervingas, bet vis tiek negali sustoti – tai jau kitas reikalas.
Ir tai, kad tai supranti, jau yra pusė kelio.
