Kai skausmas tampa preke
Yra kažkas giliai nejauku tame, kaip Lietuvos naujienų portalai elgiasi su nelaimėmis. Žmogus dar nespėja suvokti, kas jam nutiko, o ekranuose jau mirga antraštės, nuotraukos, komentarų lavinos. Tragedija per kelias valandas virsta turiniu – suvartojamu, komentuojamu, pamirštamu.
Tai nėra tik lietuviška problema, bet čia ji turi savitą skonį. Nedidelė šalis, kur visi pažįsta visus, kur kiekvienas skandalas atsimuša į konkrečius veidus ir šeimas – ir vis tiek mašina sukasi. Gal net greičiau nei turėtų.
Antraštės kaip spąstai
Pradėkime nuo to, kas labiausiai matoma. Lietuviški portalai – Delfi, 15min, kiti – jau seniai įvaldė vadinamąjį clickbait’ą, tačiau tai skamba pernelyg švelni diagnozė. Tiksliau būtų sakyti: jie išmoko iš žmogaus skausmo gaminti smalsumą.
„Tragedija Kaune: žuvo…” – ir toliau nieko. Arba: „Šokiruojanti tiesa apie…” Skaitytojas įkanda, nes taip sukonstruota. Neurologiškai. Sąmoningai. Antraštė nebeaprašo įvykio – ji jį parduoda kaip patyrimą, kurį reikia nusipirkti dėmesiu.
Problema ne tik estetinė. Kai tragedija tampa kabliuku, ji nustoja būti tragedija. Ji tampa formatu.
Aukos kaip personažai
Dar blogiau – tai, kas nutinka žmonėms, patekusiems į šį mechanizmą. Nelaimės aukos Lietuvos žiniasklaidoje dažnai nebeturi teisės į savo istoriją. Jų gyvenimas suskaidomas į citatas, nuotraukas iš socialinių tinklų, kaimynų komentarus. Susidaro keistas koliažas – tarsi žmogus, bet iš tikrųjų tik jo šešėlis, sudėliotas iš to, ką redakcija rado naudinga.
Ypač tai jaučiama nusikaltimų ar savižudybių aprėptyje. Vietoj atsakingo, etiškai apgalvoto pasakojimo – detalės. Kuo daugiau detalių, tuo daugiau paspaudimų. Žiniasklaidos etikos kodeksas egzistuoja, bet jo laikymasis atrodo labiau kaip pasirinkimas nei pareiga.
Ir čia slypi kažkas tikrai tamsaus: sistema baudžia tuos, kurie elgiasi atsakingai. Jei vienas portalas sulaiko informaciją iš pagarbos aukai, kitas ją išspausdina ir gauna srautą. Konkurencija naikina etiką greičiau nei bet koks cinizmas.
Komentarų sekcija kaip koliziejus
Negalima praeiti pro komentarus. Lietuviški naujienų portalai ilgą laiką puoselėjo komentarų kultūrą, kuri kitose šalyse būtų laikyta toksine aplinka. Po tragedijų – ypač tų, kurios liečia marginalizuotas grupes, romų bendruomenes, benamius, priklausomus žmones – komentaruose atsiveria tai, ką visuomenė slepia dienos šviesoje.
Redakcijos tai žino. Ir vis tiek palieka. Nes komentarai – tai irgi srautas. Irgi laikas, praleistas puslapyje. Irgi reklamos paspaudimai.
Tragedija čia tampa ne tik preke, bet ir arena, kurioje žiūrovai gali išlieti tai, ko kitur neišlieja. Portalas tampa tarpininku tarp skausmo ir pykčio, ir iš šio tarpininkavimo uždirba.
Kai viskas nusistovi – ir niekas nesikeičia
Kaskart po kurios nors ypač šiurkščios aprėpties kyla diskusija. Žurnalistai rašo tekstus apie žurnalistus. Akademikai cituoja etikos kodeksus. Socialiniuose tinkluose trumpam banguoja pasipiktinimas. O paskui – kitas įvykis, kita tragedija, ir viskas kartojasi.
Galbūt tai ir yra tikroji problema: ne atskiri sprendimai, ne blogi redaktoriai ar godūs savininkai, o sistema, kurioje dėmesio ekonomika ir žurnalistinė etika yra struktūriškai nesuderinamos. Kol naujienų portalai gyvena iš paspaudimų, tragedijos bus patrauklus turinys. Taškas.
Ir vis dėlto – kažkas čia priklauso nuo mūsų. Nuo to, ar mes spaudžiame. Ar skaitome iki galo. Ar komentuojame. Kiekvienas paspaudimas ant tokios antraštės yra mažas balsavimas už tai, kad sistema tęstųsi. Gal tai skamba moralizuojančiai, bet kartais tiesa ir skamba kaip moralizavimas – tai nereiškia, kad ji neteisinga.
