Kodėl teatrališkumas darbe nėra tik pramoga
Daugelis vadovų susiduria su ta pačia problema – svarbi informacija tiesiog nepasiekia komandos narių sąmonės. Pranešate apie strategijos pokyčius, naujus procesus ar svarbius terminus, o po savaitės paaiškėja, kad pusė žmonių nieko neįsidėmėjo. Problema ne ta, kad žmonės būtų nesuinteresuoti ar nesugebėtų suprasti – problema ta, kad informacija pateikiama nuobodžiai ir neįsiminančiai.
Teatraliniai pristatymo metodai čia nėra apie tai, kad reikėtų vilkėti kostiumus ar deklamuoti Šekspyrą. Tai apie tai, kaip panaudoti dramaturgiją, emocijas ir vizualinę kalbą, kad jūsų žinutė tikrai pasiektų adresatą. Kai kurie vadovai bijo atrodyti „per daug”, tačiau realybė tokia – monotoniški el. laiškai ir sausas faktų dėstymas susirinkime yra tikrasis profesionalumo priešas, nes jie tiesiog neveikia.
Teatras egzistuoja tūkstančius metų ne be priežasties. Jis veikia, nes kreipiasi į žmogaus prigimtį – mes įsimenate istorijas, emocijas, netikėtus momentus. Verslo aplinkoje tai reiškia, kad galite paversti sausą kvartalo ataskaitą į įsimintiną patirtį, kuri motyvuos komandą veikti.
Dramaturgijos principai verslo komunikacijoje
Kiekviena gera pjesė turi struktūrą: įžangą, konfliktą, kulminaciją ir pabaigą. Jūsų pristatymas turėtų sekti panašiu keliu. Tarkime, turite pranešti apie dideles organizacines permainas. Vietoj to, kad pradėtumėte nuo „Šiandien aptarsime restruktūrizaciją”, pradėkite nuo įtampos kūrimo.
Galite pradėti klausimais: „Ar pastebėjote, kad paskutiniai trys projektai užtruko dvigubai ilgiau nei planuota? Ar jautėte frustraciją, kai sprendimai užsitęsdavo savaitėms?” Tai įžanga, kuri sukuria pripažinimą – žmonės linkčioja galvomis, nes jie patyrė tai patys. Dabar jie suinteresuoti, nes kalbate apie jų realybę.
Konfliktas – tai problema, kurią reikia išspręsti. Nebijokite ją pavaizduoti ryškiai. Jei jūsų komanda praranda rinkos dalį, parodykite konkrečius skaičius, papasakokite apie prarastą klientą. Suteikite problemai veidą ir vardą. Teatre tai vadinama „stakes” – kas pastatyta ant kortos. Jei žmonės nesupranta, kas bus, jei nieko nedarys, jie neturės motyvacijos keistis.
Kulminacija – tai jūsų sprendimas, jūsų naujiena. Bet ji ateina ne iš karto. Geras dramaturgijos principas yra tas, kad sprendimas turi atrodyti kaip logiškas atsakymas į problemą, ne kaip atsitiktinis vadovybės sprendimas. Kai žmonės mato kelią nuo problemos iki sprendimo, jie supranta logiką ir priima ją lengviau.
Balso ir kūno kalba kaip įrankiai
Daugelis vadovų neįvertina, kiek daug komunikuoja ne žodžiais, o tuo, kaip juos taria. Monotoniškas balsas, nesvarbu kokie svarbūs žodžiai, užmigdo. Aktoriai mokosi moduliuoti balsą – keisti tempą, garsumą, daryti pauzes. Tai ne dirbtinumas, tai įgūdis, kurį galima išmokti.
Praktiškai tai reiškia: kai kalbate apie problemą, sulėtinkite tempą. Leiskite žodžiams nusėsti. Kai pereinate prie sprendimo, galite kalbėti energingiau, greičiau. Jei norite pabrėžti svarbų tašką, padarykite pauzę prieš jį. Tyla yra galingas įrankis – ji verčia žmones sutelkti dėmesį.
Kūno kalba dar svarbesnė. Jei stovite už tribūnos ar sėdite už stalo, jūs sukuriate fizinę barjerą tarp savęs ir auditorijos. Aktoriai žino, kad judėjimas scenoje kuria energiją. Nebijokite vaikščioti pristatydami. Prieikite arčiau žmonių, kai norite sukurti intymumą ar pabrėžti svarbų tašką. Atsitraukite, kai norite, kad jie patys apmąstytų.
Gestai turėtų būti atviri ir tikslūs. Uždaros pozos – sukryžiuotos rankos, rankos kišenėse – signalizuoja gynybinę poziciją ar netikrumą. Atviri gestai, kurie pabrėžia jūsų žodžius, kuria pasitikėjimą. Bet čia svarbu nerodyti dirbtinai – geriau vienas natūralus gestas nei dešimt išmoktų.
Vizualinių elementų galia
Teatre scenografija sukuria pasaulį, kuriame vyksta veiksmas. Jūsų pristatymo aplinka irgi svarbi. Standartinė konferencijų salė su fluorescencinėmis lempomis ir PowerPoint skaidrėmis, kuriose pilna teksto, yra antipatirtis. Jei galite, pakeiskite aplinką.
Vienas mano pažįstamas vadovas, turėdamas pranešti apie įmonės finansinius sunkumus, sukvietė komandą ne į susirinkimų kambarį, o į sandėlį. Ten jis parodė dėžes su nepardavimais produktais – fizinį problemos įrodymą. Tai buvo daug galingiau nei bet koks grafikas skaidrėje. Žmonės galėjo paliesti problemą, ji tapo reali.
Vizualiniai elementai turėtų papildyti, ne dubliuoti jūsų žodžius. Jei rodote skaidres, naudokite vaizdus, ne teksto blokus. Viena galinga nuotrauka, vienas skaičius dideliu šriftu, viena schema – tai įsimenama. Dešimt punktų su subpunktais – ne.
Rekvizitas taip pat gali būti efektyvus. Jei kalbate apie klientų patirtį, atneškite produktą ir parodykite, kur jis neveikia. Jei kalbate apie konkurenciją, atneškite jų produktą ir palyginkite. Fiziniai objektai daro abstrakčias sąvokas konkrečiomis.
Emocinio ryšio kūrimas su auditorija
Teatras veikia, nes sukelia emocijas. Versle mes dažnai bandome būti „profesionalūs”, o tai dažnai reiškia emociškai neutralūs. Bet žmonės priima sprendimus emociškai, o paskui juos racionalizuoja. Jei norite, kad jūsų komanda tikrai išgirstų ir veiktų, turite pasiekti ne tik jų protus, bet ir širdis.
Tai nereiškia, kad reikia verkti ar šaukti. Tai reiškia būti autentišku. Jei jums rūpi problema, parodykite tai. Jei esate susijaudinęs dėl galimybės, leiskite tam entuziazmu pasireikšti. Žmonės jaučia, kai kalbate iš širdies, ir kai tiesiog kartojate parengtą tekstą.
Istorijos yra geriausias būdas sukurti emocinį ryšį. Vietoj abstrakčių statistikų apie klientų pasitenkinimą, papasakokite apie konkretų klientą – kas jis, ko jam reikėjo, kaip jūsų produktas ar paslauga paveikė jo gyvenimą. Arba kaip nepaveikė, jei kalbate apie problemą. Žmonės prisimena istorijas, ne skaičius.
Dar viena technika – naudoti „mes” vietoj „jūs”. Kai sakote „mums reikia pagerinti”, tai skamba kaip bendra kelionė. Kai sakote „jūs turite pagerinti”, tai skamba kaip įsakymas. Teatre tai vadinama „ketvirtosios sienos griuvimu” – kai aktorius įtraukia auditoriją į veiksmą, o ne kalba jai iš aukštai.
Netikėtumo elementas ir ritmo valdymas
Geras spektaklis turi netikėtų momentų – posūkių, kurie laiko auditoriją įtemptą. Jūsų pristatymas taip pat turėtų turėti netikėtumo elementų. Tai gali būti netikėtas klausimas auditorijai, staigus formato pasikeitimas, netikėtas svečias ar demonstracija.
Viena įmonė, pristatydama naują produktą komandai, pradėjo susirinkimą visiškai įprastai – su darbotvarkės punktais ir skaidrėmis. Po penkių minučių vadovas staiga sustojo ir pasakė: „Atsiprašau, bet tai nuobodu net man pačiam. Padarykime kitaip.” Jis išjungė projektorių ir išdalino visiems po produkto prototipą. Susirinkimas virto interaktyvia sesija. Žmonės kalbėjo apie tą susirinkimą dar savaites.
Ritmo valdymas reiškia, kad negalite išlaikyti to paties intensyvumo visą laiką. Teatre tai vadinama „dinamika”. Jei viskas yra intensyvu ir svarbu, niekas nėra svarbu. Turite turėti ramesnių momentų, kurie leidžia auditorijai atsikvėpti ir apdoroti informaciją, ir intensyvesnių momentų, kurie sutelkia dėmesį.
Praktiškai: po intensyvios problemos pristatymo, padarykite pauzę. Galbūt užduokite klausimą ir leiskite žmonėms trumpai aptarti tarpusavyje. Paskui grįžkite su sprendimu. Šis ritmo keitimas palaiko dėmesį ir leidžia informacijai geriau įsisavinti.
Interaktyvumas ir auditorijos įtraukimas
Modernus teatras vis dažniau įtraukia auditoriją į veiksmą. Verslo pristatymai taip pat turėtų būti dvikryptė komunikacija, ne monologas. Kai žmonės dalyvauja, jie įsipareigoja. Kai tik klausosi, jie gali būti pasyvūs.
Paprasčiausias būdas – užduoti tikrus klausimus ir palaukti atsakymų. Ne retorinių klausimų, o tikrų: „Kas jūsų nuomone yra didžiausia kliūtis čia?” Ir tada tylėti. Leisti nepatogiai tylai užsitęsti, kol kas nors atsakys. Tai sukuria įsitraukimą.
Galite naudoti balsavimą – paprašyti pakelti rankas, naudoti balsavimo aplikacijas, jei turite. „Kiek iš jūsų susidūrė su šia problema paskutinį mėnesį?” Tai ne tik įtraukia, bet ir duoda jums realaus laiko grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip jūsų žinutė priimama.
Grupinės diskusijos ar trumpi pratimai taip pat veikia. Jei pristatote naują procesą, leiskite žmonėms penkias minutes aptarti mažose grupėse, kaip jie jį pritaikytų savo darbe. Paskui paprašykite kelių grupių pasidalinti mintimis. Tai ne tik įtraukia, bet ir padeda žmonėms internalizuoti informaciją – kai jie patys kalba apie ją, ji tampa jų.
Repeticijos svarba ir autentiškumo balansas
Aktoriai repetuoja savaites ar net mėnesius prieš spektaklį. Tačiau versle dažnai matome vadovus, kurie ruošia pristatymą paskutinę minutę ir tikisi, kad viskas bus gerai. Jei naujiena svarbi, ji verta jūsų laiko pasiruošti.
Repeticija nereiškia, kad turite išmokti teksto žodis žodin. Tai reiškia, kad turite aiškiai žinoti savo pagrindinius taškus, logiką, kuria juos siesite, ir kaip norite, kad auditorija jaustųsi kiekviename etape. Geriausias būdas repetuoti – garsiai, pageidautina kam nors klausantis, kas gali duoti grįžtamąjį ryšį.
Bet čia svarbus balansas. Per daug repetuota kalba skamba dirbtinai ir netikrai. Žmonės jaučia, kai kartojate išmoktą tekstą. Geriausias požiūris – žinoti savo medžiagą taip gerai, kad galėtumėte kalbėti apie ją natūraliai, bet turėti aiškią struktūrą, kuri jus veda.
Vienas būdas išlaikyti autentiškumą – palikti vietos improvizacijai. Jei kas nors auditorijoje užduoda klausimą ar pastebi kažką netikėto, nebijokite nukrypti nuo plano. Geriausios teatrinės akimirkos dažnai būna spontaniškos. Jei matote, kad auditorija reaguoja tam tikru būdu, prisitaikykite.
Kai naujienos yra sunkios: empatija kaip scenos centras
Ne visos naujienos yra geros. Kartais turite pranešti apie atleidimus, nesėkmes ar sudėtingus pokyčius. Teatraliniai metodai čia ypač svarbūs, nes kaip perteikiate žinią yra lygiai taip pat svarbu kaip ir pati žinia.
Pirma, pripažinkite emocijas. Jei žmonės bus pikti, nusivilę ar išgąsdinti, pasakykite tai. „Žinau, kad tai sunkus naujiena” nėra silpnybė, tai empatija. Teatre tai vadinama „emocine tiesa” – pripažinti realybę, kurią visi jaučia, bet niekas nesako.
Antra, būkite konkrečiai apie tai, ką tai reiškia žmonėms. Neapsukite žodžių korporatyviniu žargonu. Jei žmonės praras darbus, pasakykite tai tiesiai. Jei bus sunkių mėnesių, pripažinkite tai. Žmonės gerbia tiesumą, net kai naujienos blogos.
Trečia, jei įmanoma, suteikite viltį ar kryptį. Teatre net tragedijos turi katarsį – momentą, kai auditorija gali apdoroti emocijas ir rasti prasmę. Versle tai gali reikšti aiškų planą, kaip judėsite į priekį, arba pripažinimą, ką žmonės gali kontroliuoti, net kai daug dalykų yra už jų kontrolės ribų.
Viena vadovė, turėdama pranešti apie didelį projekto nesėkmę, pradėjo ne nuo faktų, o nuo asmeninės istorijos apie savo pačios nesėkmę ankstesnėje karjeroje ir ką ji išmoko. Tai sukūrė saugią erdvę pripažinti nesėkmę ir kalbėti apie mokymąsi, o ne kaltę. Komanda išėjo ne demotyvuota, o pasirengusi bandyti kitaip.
Kai žodžiai tampa veiksmais: nuo scenos į kasdienybę
Geriausias pristatymas pasaulyje nieko nereiškia, jei po jo nieko nepasikeičia. Teatre spektaklis baigiasi, bet auditorija išeina su mintimis ir jausmais, kurie lieka. Versle jūsų tikslas – kad žmonės išeitų ne tik supratę, bet ir pasiruošę veikti.
Tai reiškia, kad pabaigoje turite būti labai konkretūs apie kitus žingsnius. Ne „mes turime geriau komunikuoti”, o „nuo kitą savaitę kiekvienas komandos vadovas pradės savaitinį susitikimą su savo komanda”. Ne „mums reikia būti inovatyvesniems”, o „kiekvienas iš jūsų kitą mėnesį pateiks bent vieną idėją, kaip pagerinti savo darbo procesą”.
Gera technika – pabaigti su tuo, ką teatre vadina „call to action” – aiškiu kvietimu veikti. Bet ne bendru kvietimu visiems, o konkrečiu kvietimu kiekvienam. „Prieš išeidami, užsirašykite vieną dalyką, kurį padarysite kitą savaitę reaguodami į tai, ką šiandien girdėjote.” Ir galbūt paprašykite kelių žmonių pasidalinti, ką užsirašė.
Taip pat pagalvokite apie tai, kaip palaikysite momentum po pristatymo. Teatrinis pristatymas sukuria energiją ir dėmesį, bet jei po savaitės niekas apie tai nebekalba, efektas išblės. Galbūt reikia tolesnių susitikimų, priminimų, vizualių elementų darbo aplinkoje, kurie primena pagrindinę žinutę.
Viena organizacija, po didelio strategijos pristatymo, išdalino kiekvienam komandos nariui po mažą objektą – simbolį naujos krypties. Tai buvo paprastas daiktas, bet jis stovėjo ant žmonių stalų ir kasdien priminė apie įsipareigojimą. Maži fiziniai priminimais gali būti stebėtinai efektyvūs.
Galiausiai, teatraliniai metodai veikia ne todėl, kad jie yra įspūdingi ar pramogaujantys, nors tai gali būti šalutinis efektas. Jie veikia, nes kreipiasi į tai, kaip žmonės iš tikrųjų apdoroja informaciją – per istorijas, emocijas, pojūčius, ryšius. Kai perteikiate svarbią naujieną, jūs netiesiog perduodate duomenis, jūs kuriate patirtį, kuri formuoja, kaip žmonės galvoja ir veikia. Ir tai, kaip bet kuris geras spektaklis, reikalauja ne tik turinio, bet ir formos, ne tik žinios, bet ir jos pateikimo meno. Kai suvokiate tai ir pritaikote šiuos principus, jūsų komunikacija tampa ne tik aiškesnė, bet ir transformuojanti.
