Kai scena tampa pranešimu, o pranešimas – spektakliu
Prisimenu vieną korporatyvinį renginį, kuriame vadovas turėjo pranešti apie įmonės restruktūrizaciją. Jis išėjo ant scenos su PowerPoint pristatymu, kuriame buvo 47 skaidrės. Po penkiolikos minučių pusė salės žiūrėjo į telefonus. Po trisdešimties – net tie, kurie stengėsi klausytis, prarado siūlą. O tai buvo naujiena, kuri tiesiogiai palietė kiekvieno darbuotoją.
Dabar įsivaizduokite kitą scenarijų. Tas pats vadovas įeina tyloje, sustoja centre, ir pirmas jo sakinys: „Vakar naktį negalėjau užmigti. Ne dėl to, kad bijau jums tai pasakyti, o dėl to, kad žinau – tai, ką išgirsit, pakeis viską.” Ir tik tada – pauzė. Ilga pauzė. Žmonės pakelia akis. Jie jau čia, su jumis, kartu.
Teatro priemonės komunikacijoje nėra apie vaidybą ar apsimetinėjimą. Jos apie autentiškumą, kuris pasiekia žmones ten, kur jie iš tiesų gyvena – emocijų, patirčių ir prasmių lygmenyje. Ir kai kalbame apie svarbias naujienas, ypač tas, kurios kelia nerimą ar reikalauja pokyčių, šios priemonės tampa ne prabanga, o būtinybe.
Erdvė kalba anksčiau nei jūs
Prieš pradedant bet kokį svarbų pranešimą, pažvelkite į erdvę. Ne kaip į patalpą, o kaip į scenografiją jūsų žinios. Kur stovite jūs? Kur sėdi ar stovi jūsų auditorija? Kokia tarp jūsų distancija – fizinė ir simbolinė?
Tradicinis konferencijų modelis su tribūna ir mikrofonais kuria hierarchiją. Jūs – aukštai, jie – žemai. Tai gali būti tinkama akademiniam pranešimui, bet kai reikia perteikti naujieną, kuri paveiks žmonių gyvenimus, ši distancija tampa siena. Teatro režisieriai tai žino puikiai – erdvė formuoja santykį tarp kalbėtojo ir klausytojo dar prieš ištariant pirmą žodį.
Vienas mano pažįstamas komunikacijos vadovas, turėdamas pranešti apie įmonės pardavimą, atsisakė scenos. Vietoj to, jis paprašė visų susėsti ratu – tiesiog kėdės aplink tuščią centrą. Pats atsistojo tame centre, bet ne kaip valdovas, o kaip žmogus tarp žmonių. „Noriu, kad matytumėte mano veidą, kai tai sakau,” – pradėjo jis. „Ir noriu matyti jūsų veidus.” Šis paprastas erdvės pasirinkimas sukūrė visiškai kitokią atmosferą nei bet koks formalus pranešimas galėjo sukurti.
Pagalvokite apie apšvietimą. Teatro spektakliuose šviesa veda žiūrovo dėmesį, kuria nuotaiką, pabrėžia svarbius momentus. Jūsų komunikacijos erdvėje tas pats principas veikia. Pernelyg ryški, šalta šviesa daro atmosferą sterilią. Pernelyg tamsus kambarys su vienu prožektoriumi ant jūsų – dramatiška, bet gali atrodyti manipuliatyviai. Ieškokite balanso, kuris leidžia žmonėms matyti jus aiškiai, bet kartu jaustis patogiai.
Kūnas kaip pranešimo nešėjas
Aktoriai žino: žodžiai sudaro tik dalį pranešimo. Likusi dalis – tai kaip jūs stovite, kaip judite, ką daro jūsų rankos, kur nukreiptas jūsų žvilgsnis. Kai perteikiate svarbias naujienas, jūsų kūnas gali arba sustiprinti žinią, arba ją visiškai sunaikinti.
Pastebėjau įdomų dalyką stebėdamas politikus ir vadovus: kai jie bijo savo žinios, jų kūnas stengiasi tapti kuo mažesniu. Pečiai linksta į priekį, rankos susikabina prieš kūną kaip skydas, žingsniai trumpi ir neaiškūs. Auditorija tai nuskaito akimirksniu, net nesąmoningai. Jei jūs patys netikit tuo, ką sakote, arba bijot reakcijos – jūsų kūnas tai išduos.
Teatro pedagogai moko aktorius „įsišaknijimo” technikos. Tai ne apie stovėjimą vietoje kaip statula, o apie ryšį su žeme, stabilumą, kuris leidžia jums būti atviram ir pasiekiamam. Prieš pradėdami svarbų pranešimą, išbandykite šį pratimą: atsistokite, kojas per petų plotį, pajuskite savo pėdų kontaktą su grindimis. Įkvėpkite giliai, leisdami orui pasiekti pilvo apačią. Iškvėpkite lėtai. Pakartokite tris kartus. Šis paprastas veiksmas sumažina stresą ir padeda jums užimti erdvę su pasitikėjimu.
Rankų gestai – atskira kalba. Pernelyg daug chaotiškų judesių blaško dėmesį. Visiškas jų nebuvimas (rankos kišenėse ar už nugaros) kuria distanciją. Teatro praktikoje naudojamas principas: gestai turėtų būti atviri ir aiškūs, bet ne dirbtiniai. Kai norite pabrėžti svarbų tašką, leiskite rankoms judėti natūraliai – tai gali būti atidara delno padėtis, lyg siūlytumėte ką nors auditorijai, arba tvirtas, bet ne agresyvus gestas, pabrėžiantis žodį.
Balso moduliacija – daugiau nei garsas
Vienas blogiausių būdų perteikti svarbią naujieną – skaityti ją monotonišku balsu nuo popieriaus. Tai signalizuoja auditorijai: „Šis žmogus nėra susijęs su tuo, ką sako. Tai tik procedūra.” O kai žmonės tai pajunta, jie emocionališkai atsitraukia.
Teatro aktoriai dirba su balsu kaip su instrumentu. Jie žino, kad tylėjimas gali būti galingesnis už žodžius. Kad lėtas tempas kuria įtampą ir svarbą. Kad balso tonaliteto pokytis gali visiškai pakeisti sakinio prasmę.
Kai turite perteikti sunkią naujieną, jūsų balso tempas turėtų būti lėtesnis nei įprastai. Tai duoda auditorijai laiko apdoroti informaciją ir rodo, kad jūs pats suprantate žinios svorį. Bet saugokitės tapti per lėtu ar dirbtinai dramatiškam – tai gali skambėti patronuojančiai.
Pauzės – viena galingiausių teatro priemonių. Kai pasakote kažką itin svarbaus, sustokite. Leiskite tylai užpildyti erdvę. Daugelis komunikacijos specialistų bijo tylėjimo, todėl užpildo kiekvieną sekundę žodžiais. Bet būtent toje tyloje žmonės iš tiesų girdi jus. Vienas patyrimas: po esminio pareiškimo, sustokite skaičiuoti iki trijų savo galvoje prieš tęsdami. Tai atrodys kaip amžinybė jums, bet auditorijai – kaip natūrali, prasminga pauzė.
Balso tonalitetas taip pat svarbus. Kai kalbate apie sudėtingus dalykus, natūralu, kad jūsų balsas gali virpėti ar keistis. Nebijokite to – tai žmogiška. Bet jei jūsų balsas tampa per aukštas (dažnas streso požymis), sustokite, giliai įkvėpkite, ir sąmoningai kalbėkite iš žemesnio, krūtinės registro. Tai skamba patikimiau ir ramiau.
Pasakojimo struktūra: nuo įtampos iki katarsio
Teatro dramaturgija dirba pagal išbandytą formulę: ekspozicija, įtampos kėlimas, kulminacija, išsivadavimas. Kodėl gi nenaudoti šios struktūros perteikiant svarbias naujienas?
Daugelis komunikacijos specialistų daro klaidą pradėdami nuo išvados: „Pranešu, kad įmonė bus reorganizuojama.” Bum. Viskas pasakyta per pirmas dešimt sekundžių. Likęs laikas – tik techninis paaiškinimas, kurį niekas nebegirdi, nes visi dar apdoroja tą pirmą sakinį.
Teatro požiūris būtų kitoks. Pradėkite nuo konteksto – sukurkite bendrą supratimą apie situaciją. „Pastaraisiais metais mūsų rinka pasikeitė būdais, kurių niekas negalėjo numatyti. Kai kurie iš tų pokyčių mums sudarė galimybes. Kiti – iššūkius, kuriuos turime pripažinti.” Jūs dar nepasakėte naujienos, bet jau pradėjote kelionę link jos.
Tada – įtampos kėlimas. Ne dirbtinis, bet autentiškas pripažinimas, kad tai, ką ketinate pasakyti, yra svarbu ir galbūt sunku. „Tai, ką turiu pasakyti toliau, nėra lengva. Ne man pasakyti, ne jums išgirsti. Bet mes turime kalbėti atvirai.” Šis momentas kuria psichologinį pasirengimą.
Kulminacija – pati naujiena. Pasakykite ją aiškiai, be aplinkinių kelių, bet su empatija. „Nuo kitų metų pradžios įmonė bus sujungta su X grupe. Tai reiškia, kad kai kurios pozicijos pasikeis, o kai kurios – deja – nebebus reikalingos.”
Ir tada – labai svarbu – išsivadavimas. Teatro spektaklyje po kulminacijos turi būti katarsis, momentas, kai įtampa išsisprendžia. Jūsų komunikacijoje tai reiškia aiškų kelią į priekį, viltį, planą. „Žinau, kad dabar turite daug klausimų ir nerimą. Štai ką darysime toliau…” Tai ne apie melavimą ar nerealistinių pažadų davimą, o apie tai, kad po sunkios žinios žmonės turi matyti, jog yra kažkoks kelias, kažkokia struktūra, kažkas, už ko galima užsikabinti.
Emocinis autentiškumas prieš profesionalią kaukę
Viena didžiausių teatro pamokų komunikacijos specialistams: autentiškumas nugali techniką. Galite mokėti visas taisykles, visas technikas, bet jei žmonės pajunta, kad jūs vaidinate vaidmenį, o ne esate tikras – jūs praradote juos.
Tai nereiškia, kad turite verkti ant scenos ar demonstruoti visą savo nerimą. Bet tai reiškia, kad turite leisti sau būti žmogumi. Jei pranešate apie kažką, kas jus pačius jaudina ar liūdina – pasakykite tai. „Atvirai kalbant, man šis sprendimas taip pat sunkus. Dirbau su kai kuriais iš jūsų dešimt metų, ir…” Tai ne silpnumas. Tai ryšys.
Teatro pedagogai moko aktorius „emocinės atminties” technikos – gebėjimo pasiekti tikras emocijas per asmeninę patirtį. Komunikacijoje tai reiškia: prieš perteikdami svarbią naujieną, prisiminkite, kodėl ji svarbi jums asmeniškai. Ne kaip korporatyvinė procedūra, o kaip žmogiška realybė. Galbūt prisiminkite kartą, kai jūs patys gavote panašią naujieną. Kaip jautėtės? Ko norėjote iš žmogaus, kuris jums ją pranešė? Šis emocinės atminties aktyvinimas padės jums kalbėti ne iš galvos, o iš širdies.
Bet saugokitės emocinio manipuliavimo. Yra skirtumas tarp autentiškumo ir apsimetinėjimo jausti tai, ko nejaučiate. Žmonės turi labai tikslų „netikrumo detektorių”. Jei bandote demonstruoti empatiją, kurios nejaučiate, arba entuziazmą dėl sprendimo, kuriuo netikite – tai matysis. Geriau būti ramiai profesionaliam ir sąžiningam nei dirbtinai emocingiui.
Interaktyvumas: auditorija kaip spektaklio dalis
Šiuolaikinis teatras vis dažniau atsisako „ketvirtosios sienos” – tos nematomo barjero tarp scenos ir žiūrovų salės. Imersyvūs spektakliai įtraukia žiūrovus į veiksmą, daro juos dalyviais, ne tik stebėtojais. Šis principas yra nepaprastai galingas perteikiant svarbias naujienas.
Vietoj to, kad tiesiog pranešti informaciją ir pasitraukti, sukurkite erdvę dialogui. Tai gali būti tiesioginis klausimų ir atsakymų laikotarpis, bet ne formalus („Ar yra klausimų?” – tyla), o tikras. „Žinau, kad kai kurie iš jūsų dabar galvoja X. Kiti tikriausiai klausia savęs Y. Leiskite man pabandyti tai aptarti.”
Vienas efektyvus metodas – „forume teatro” technika, kur žiūrovai gali sustabdyti veiksmą ir pasiūlyti alternatyvius scenarijus. Komunikacijos kontekste tai gali reikšti: „Papasakojau jums, kaip matome situaciją mes. Dabar noriu išgirsti, kaip ją matote jūs. Kas jums neaišku? Kas jus neramina? Ką aš praleidau?” Šis požiūris transformuoja monologą į dialogą, o pasyvius klausytojus – į aktyvius dalyvius.
Bet būkite pasirengę tikroms reakcijoms. Jei kviečiate žmones dalyvauti, kai kurie gali išreikšti pyktį, nerimą ar nesutikimą. Teatro aktoriai mokosi dirbti su netikėtumu – kai kas nors scenoje eina ne pagal planą, jie nepanikauja, o prisitaiko. Tas pats principas galioja čia. Jei kas nors užduoda sunkų klausimą ar išreiškia stiprią emociją, nepulkite gintis ar užgniaužti. Pripažinkite: „Suprantu, kodėl taip jaučiatės. Jei būčiau jūsų vietoje, tikriausiai jaučiausi panašiai.” Ir tik tada – adresuokite klausimą kiek galite sąžiningai.
Repeticija – ne tik tekstas, bet ir patirtis
Nė vienas profesionalus aktorius neišeina ant scenos nerepetavęs. Bet daugelis komunikacijos specialistų mano, kad pakanka perskaityti savo pranešimą galvoje ar vieną kartą garsiai. Tai klaida, ypač kai kalbame apie svarbias, emociškai sudėtingas naujienas.
Repetuoti reiškia ne tik įsiminti žodžius. Tai reiškia fiziškai patirti visą komunikacijos seką – nuo momento, kai įeinate į erdvę, iki momento, kai išeinate. Jei įmanoma, repetuokite tikroje vietoje, kur vyks pranešimas. Pajuskite erdvę. Išbandykite, kur stovėsite, kaip judėsite. Pasakykite savo žodžius garsiai, klausydami, kaip jie skamba toje akustikoje.
Vienas galingas teatro pratimas: repetuokite su skirtingomis emocijomis. Pasakykite tą patį pranešimą pirmą kartą labai formaliai. Antrą kartą – labai emocingai. Trečią kartą – ieškodami balanso tarp šių dviejų. Šis procesas padeda jums rasti autentišką toną, kuris nei per šaltas, nei per dramatiškus.
Repetuokite taip pat galimas reakcijas. Paprašykite kolegos vaidinti skeptišką auditorijos narį. Kaip atsakysite į sunkius klausimus? Kaip reaguosite, jei kas nors pradės pyktį reikšti? Teatro improvizacijos treniruotės moko aktorius būti lankstiais ir reaguoti autentiškai į netikėtas situacijas. Jūs galite panaudoti tą patį principą – įsivaizduokite įvairius scenarijus ir „improvizuokite” atsakymus. Tai nebus scenarijus, kurį išmoksite atmintinai, bet pasirengimas, kuris leis jums būti pasitikintam ir prisitaikančiam realioje situacijoje.
Kai žodžiai tampa tiltais, o ne sienomis
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – skirtumas tarp pranešimo, kuris palieka žmones abejingus ar gynybinėje pozicijoje, ir pranešimo, kuris juos pasiekia, net jei žinia sunki. Teatro priemonės komunikacijoje nėra apie triukus ar manipuliaciją. Jos apie gilų supratimą, kaip žmonės iš tikrųjų girdi, jaučia ir reaguoja.
Kai naudojate erdvę sąmoningai, jūs kuriate atmosferą, kurioje žmonės jaučiasi pakankamai saugūs išgirsti sunkias tiesas. Kai jūsų kūnas ir balsas atitinka jūsų žodžius, jūs tampate patikimu, ne tik informacijos šaltiniu, bet žmogumi, kuriuo galima pasitikėti. Kai struktūruojate savo pranešimą kaip kelionę, o ne kaip faktų išpylimą, jūs palydite žmones per emocinį procesą, vietoj to, kad tiesiog numestumėte juos į jį.
Autentiškumas, kurį teatro praktika ugdo, leidžia jums būti profesionaliu ir žmogišku vienu metu. Tai ne priešingybės. Geriausias komunikacijos specialistas, kaip ir geriausias aktorius, yra tas, kuris gali būti visiškai tikras, net vaidindamas specifinį vaidmenį – vadovo, pranešėjo, pokyčių agento.
Ir galiausiai, interaktyvumas ir pasirengimas – tai ne papildomos priemonės, o būtinybės. Komunikacija nėra vienpusis gatvė. Kai perteikiate svarbias naujienas, jūs ne tik informuojate – jūs kuriate patirtį, kuri gali arba suvienyti, arba suskilti bendruomenę, komandą, organizaciją.
Kitą kartą, kai turėsite perteikti svarbią naujieną, prieš žengdami į tą erdvę, sustokite. Įkvėpkite. Prisiminkite: jūs ne tik pranešėjas. Jūs esate tiltas tarp žinios ir žmonių, kurie turi ją išgirsti. Ir kaip tą tiltą pastatysite – ar jis bus tvirtas, ar trapus, ar kvietiantis, ar bauginantis – priklauso ne tik nuo to, ką pasakysite, bet nuo to, kaip visa jūsų esybė tai perteiks. Teatro priemonės duoda jums įrankius tam tiltui statyti. Likusią dalį – autentiškumą, drąsą, empatiją – turite atnešti patys.
